Jau nedaug kas yra matęs senąsias mūsų krašto tarpukario ūkininkų trobas, kur garbingiausioje vietoje, ant nubaltintos sienos, dažniausiai kampe, kabodavo seni šventųjų paveikslai, po jais būdavo medinė lentynėlė, užtiesta austu lininiu rankšluosčiu arba puošta popieriniais karpiniais, o ant jos stovėdavo liktoriai su žvakėmis arba amžinosios ugnies lempelė. Toks būdavo namų altorėlis. Į jį nukrypdavo dėkingi šeimynos žvilgsniai už turtingą stalą. Ryto malda prašant Dievo palaimos darbuose ir vakare, prieš miegą, Šv. Angelų Sargų dvasinės ir fizinės apsaugos malda. Štai tokie kasdieniniai religiniai ritualai nuo amžių senųjų buvo puoselėjami, ne vieną šimtmetį iš kartos į kartą buvo stengiamasi perduoti šią liaudišką tikėjimo tradiciją. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Nūdienos laikais, epochų ir vertybių sankirtoje, beveik išnyko ši graži ir prasminga liaudiška krikščioniška tradicija. Seni šventųjų paveikslai, šimtmečiais saugoję namus ir jų gyventojus nuo visokių dvasinių ir fizinių negandų, tapo nebereikalingi – juos pakeitė šiuolaikinės technologijos. Tad paveikslais stengiamasi atsikratyti kaip atgyvenomis... Nuo laiko dulkių, žvakių dūmo pajuodę Švč. Dievo Motinos, Šv. Jurgio ir kitų šventųjų paveikslai atspindi mūsų protėvių supratimą apie šventuosius, tapusius neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Tas liaudiškas pamaldumas, dažniausiai paremtas individualizuota religine patirtimi ir savitu santykiu su Dievu, lemdavo jų ūkinės veiklos bei šeimyninės gerovės užtikrinamą saugumą, sveikatą, mirusiųjų globą. Tapusios nemadingos ir nereikalingos sakramentalijos – senieji tarpukario namų religiniai paveikslai - atranda vietą Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje. Juos mielai dovanoja mūsų krašto lenkų ūkininkų palikuonys, dar pridėdami vieną kitą istoriją, girdėtą iš senolių lūpų, apie paveikslų stebuklingą galią ir apsaugą niūriais ir tamsiais karų ir epidemijų metais. Jiems jie buvo šventi ir labai brangūs.
Ričardas Jankauskas