Jie mylėjo Dievą, žmones ir bažnyčią, suvokė tikėjimo ir gerų darbų prasmę. Visa tai jiems leido ištverti, išgyventi, nepalūžti įvairiais istorinių įvykių ir kataklizmų mūsų krašte laikais...
Tai viena seniausių ir plačiausiai pasklidusių mūsų vietovėje bajorų Skirgajło (Skirgailų) giminė. Šios giminės atstovai valdė okolicą Prejszagoła (Preišiogalą), gyveno okolicoje Boniszki (Boniškiai), taip pat okolicoje Sawaczany (Saviečiai).
XIX amžiaus pradžioje, 1817 metais, Vandžiogalos miestelį nusiaubė didžiulis gaisras, per kurį sudegė ir Švč. Trejybės bažnyčia. Bajorai Skirgailos buvo vieni pirmųjų, kurie atsiliepė į ano meto klebono raginimą prisidėti prie naujos bažnyčios statybos.

Statybos darbai truko beveik 10 metų.  Skirgailų giminė nuolatos aukojo statybai  sidabro rublius ir kapeikas (tais laikais jų vertė buvo didelė),  daugybę uolekčių pakulų, ne vieną dešimtį kapų malksnų (gontų) stogui dengti,  ne vieną dešimtį purų rugių, taip pat  skyrė darbininką su maitinimu visai savaitei darbo prie statybų. Tai buvo Preišiogalos okolicos Skirgailų giminės aukotojai Kazimierz Skirgajło, Józef Skirgajło, Ignacy  Skirgajło, Marcin Skirgajło, Petronela Skirgajłowa, Anela Skirgajłówna ir Teodora Skirgajłówna, Saviečių okolicos Skirgailų giminės  -  Antoni Skirgajło, Bogumiła Skirgajłowa, Boniškių okolicos Skirgailų giminės  - Michał Skirgajło, Anna Skirgajłowa, Kłara Skirgajłówna.
Iš istorijos žinome, kad XIX amžius  buvo nelengvas mūsų kraštui, Vandžiogalos miesteliui ir bažnyčiai. Tik tokių kilnių žmonių, kaip bajorų Skirgailų giminė, ir eilės kitų dėka   buvo pastatyta nauja Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia. Didžiajame bažnyčios altoriuje buvo pakabintas vienintelis išlikęs po gaisro malonėmis ir stebuklais garsėjantis Nukryžiuotasis.
Šie žmonės  tada jautė ir  suprato, kaip reikalingas žmonėms, keliaujantiems žemiškąją kelionę į amžinybės uostą, švyturys – Dievo šventovė, Dievo bažnyčia. Saugokime jų atminimą, jie verti didžiausios pagarbos.
Ričardas Jankauskas