Bevartydamas senąsias nuotraukas, kuriose vaizdai užfiksuoti prieš gerus šešis dešimtmečius, prisiminiau vaikystę ir artimiausius žmones. Net ir stipriai įtempta atmintis neleidžia visko prisiminti, bet kai kurie epizodai, įvykiai ir jų fragmentai išlikę atminty.
Vienas iš tokių įvykių buvo savaitgalio kelionė pas senelę (mamusią – taip ją vadindavo mano tėvas) į zascianką – vienkiemį, kuris buvo nutolęs apie tris kilometrus į vakarus nuo Vandžiogalos miestelio. Pamenu, kartu su tėvu eidavome laukais palei didelį griovį. Kai pavargdavome, ilsėdavomės ant griovio krašto. Pailsėję kelionę tęsdavome. Netoli Kočanų (Koczanów) vienkiemio sutikdavome aukštą, liesą pagyvenusią moteriškę, kuri, pamačiusi mus, visada ateidavo pakalbėti. Tėvas su ja kalbėdavosi lenkiškai, lietuviškai ji nemokėjo. Jis man sakydavo, kad tai yra Pani Koczanowa.

Senelės vienkiemis buvo apaugęs dideliais medžiais, kuriuose buvo įkelti net keli gandralizdžiai. Po medžiais stovėjo du dideli senoviniai klojimai, dengti šiaudiniais stogais, ant kurių taip pat buvo įkelti gandralizdžiai. Nesibaigiantys gandrų kleketavimai man nelabai patiko... Senelė mus dažniausiai pasitikdavo kieme ir kviesdavo į namus. Ji buvo nedidelio ūgio ir labai sulinkusi, bet vaikščiodavo gana greitai. Virtuvėje, prie plytos, ant aslos pastatytos kaladės, ji labai smulkiai paskaldydavo balanų, degtukais jas uždegusi pakurdavo ugnį ir pakepdavo mums kiaušinienės. Tai vykdavo labai greitai. Taip mus, susėdusius už stalo, vaišindavo.
Dar prisimenu, kaip kartu eidavome prie kūdros (sadzavka), semdavome vandenį ir nešdavome į namus, statydavome prie sienos ant suoliuko, kad būtų ko atsigerti. Ant suoliuko stovėdavo dvi molinės puodynės surūgusio pieno, kurį labai mėgau. Senelė leisdavo man su šaukštu jo prisisemti, ir aš tą pieną tokiais drebančiais gabalais dėdavau  į lėkštę ir valgydavau. Mano senelė kalbėdavo tik lenkiškai, lietuviškai nemokėjo. Aš irgi nemokėjau lietuviškai, nes namuose kalbėdavome lenkiškai. Tad jokių kalbos barjerų nebuvo, ir mes gerai supratome vienas kitą.
Po pietų, susėdę prie stalo, visi lošdavo kortomis. Tokia  mada buvo. Vėliau mano senelė ir mane to išmokė. Kartu su mano tėvu ji mokė mane pakinkyti arklį į vežimą, šukuoti jį, pakirpti jam uodegą ir karčius. Daug dar ko ten, vienkiemyje, senelė išmokė, ten atrasdavau visokių įdomybių. Nepaisant tolimos kelionės pėsčiomis, aš visada buvau pasiruošęs ten vykti, nes  traukė ta  vieta  ir ypač senelės asmenybė.
Šiandien, žiūrėdamas į senąsias nuotraukas, jaučiu nostalgiją tiems laikams. Praėjusios epochos žmonės verti nuoširdžios pagarbos, nes jie jautė pareigą išsaugoti savo protėvių dvasinį palikimą ir su meile bei atsakomybe perdavė jį  savo vaikams, vaikaičiams. Juk visa, kas geriausia, turi būti išsaugota ir  kūrybingai pratęsta jau kitų kartų gyvenime.