Liepos 9 dienos popietę vandžiogaliečiai lenkai išsiruošė į eilinę paieškų ekspediciją 1863-1864 metų sukilimo dalyvių takais mūsų vietovėje. Pirmasis sustojimas – Vimbarai (Wimbory), kaimas 5 kilometrus į vakarus nutolęs nuo Vandžiogalos miestelio.
Čia nuo senų laikų stovėjo lenkų bajorų Vimbarų (Wimborów) dvaras, apie jį ir kūrėsi kaimas, kuris įgijo pavadinimą Vimbarai. Šio dvaro valdytojai buvo įvairiais būdais  įsitraukę į ginkluotą kovą „Už mūsų ir jūsų laisvę“, aktyviai rėmė sukilėlius finansiškai ir materialiai.  Į 1863-1864 metų  sukilėlių ir jų rėmėjų gretas pasuko ir daugiau šio kaimo lenkų bajorų giminių: Šablevičiai (Szablewiczy), Štarevičiai (Sztarewiczy), Turčinskai (Turczyńscy), Dombrauskai (Dombrowscy), Leščinskai (Leszczyńscy) ir kiti.

Jie Rusijos caro valdžios ir jo pakaliko generalgubernatoriaus  Muravjovo, praminto koriku, neliko nepastebėti – buvo nubausti mirties nuosprendžiu arba tremtimi į Rusijos gilumą. Išlikę senųjų kaimo gyventojų liudijimai, pasakojimai apie Vimbaruose buvusius pastatytus tris medinius kryžius, kurie priminė apie sukilimo dalyvius, jų netektis, tremtį ir kančią. Deja, apie 1963 metus šiuos kryžius traktoriumi išgriovė ir užkasė mechanizatorius, vietinis šio kaimo gyventojas, partinis aktyvistas, taip kovojantis prieš „liaudies opiumą“, religinius prietarus. Likimo ironija – po šio vandalizmo akto, praėjus vos metams, jis mirė kankinamas sunkios ligos. Kaimo žmonės kalbėjo, kad sukilėlių kankinių sielos jam neatleido. Įdomi istorija.
Netoli Vimbarų sustojome laukuose, kuriuose bangavo neaprėpiama javų jūra. Seniau čia buvo kaimas, kuris vadinosi Užumiškių krūmai (Użumiszkańskie krzaki). Jame stovėjo apie 20 trobų, namai su visais pastatais buvo išsibarstę po didelį plotą, apaugusį mišku ir krūmais. Šio kaimo gyventojai, dauguma lenkai, nuo seno vertėsi žemdirbyste, gyvulių auginimu. Į šį kaimą po tremties sugrįžo ir tremtinių Vilkevičių (Wilkiewiczów) giminės atstovai. 1962 metais vyko masinė melioracija – laukų sausinimas, krūmų naikinimas, laukų kultūrinimas. Visas kaimas buvo iškeltas iš šių žemių, trobesiai išardyti, žmonės iškelti iš gimtųjų vietų kas kur: vieni išvyko, kiti pradėjo kurtis Vandžiogalos miestelyje. Kaimas sunaikintas, išliko tik keletas trobų prie kelio ir keli medžiai, menantys čia buvusias žmonių valdas. Vienoje iš šių trobų radome labai suvargusį, skurde gyvenantį, sirguliuojantį vienišą žmogų, kuris, pasirodo, yra tikrų tikriausias ir ko gero vienintelis mūsų vietovėje 1863-1864 metų sukilimo dalyvių, tremtinių Vilkevičių giminės atstovas Aloyzas Vilkevičius (Ałojzy Wilkiewicz). Nors žmogus neką galėjo mums papasakoti apie save, nustatėme, kad tai Aloyzas Vilkevičius, gimęs 1955 metais Užumiškių krūmų kaime, jo tėvai lenkai: Albertas Vilkevičius (Albert Wilkiewicz), gimęs 1908 metais Rusijoje Rostove prie Dono, motina – Liucija Burneikaitė (Lucja Burnejko), gimusi 1918 metais Vimbarų kaime. Jo seneliai Aleksandras Vilkevičius (Aleksander Wilkiewicz) ir Zofija Ibianskaitė (Zofia Ibianska).
Po šios mūsų istorinės ekspedicijos išlieka dvejopi įspūdžiai. Džiugu, kad radome ir tikrai įsitikinome, kad  1863-1864 metų sukilimo dalyvių mūsų krašte Vilkevičių giminės atstovas dar gyvas ir gyvena visai šalia mūsų. Liūdina šio žmogaus vieniša ir sunki senatvė: pamėlusios, ištinusios kojos, netelpančios į batus... Tai kankinystė, primenanti gūdžią tremtį...