Bevartydamas senus laikraščius, viename jų aptikau aprašytą įvykį. Tai daugiau nei prieš pusę amžiaus Kauno rajone leisto laikraščio „Komunizmo vėliava“ 1967 metų kovo 26 dienos sekmadieninis numeris, kuriame buvo išspausdintas toks tekstas:
„Bebaimis vaikinas“
Plačiai išsiliejo pro Vandžiogalą tekantis Urkos upelis. Vaikams džiaugsmas – yra kur laidyti valteles. Tą kovo dieną trečiaklasis Vandžiogalos vidurinės mokyklos moksleivis Ričardas Jankauskas su savo draugais vėl buvo prie Urkos. Staiga Ričardas paslydo ir įkrito į gilų upelį. Bendraklasiai išsigandę pabėgo.

Bet prie upelio greitai atsirado būrys žmonių, tačiau nei vienas nedrįso gelbėti skęstančio vaiko. Ir tik atbėgęs į nelaimės vietą Vandžiogalos tarybinio ūkio traktorininkas Zacharas Laškovas šoko į šaltą upės srovę. Jankauskų šeima labai dėkinga geraširdžiui Z. Laškovui už Ričarduko išgelbėjimą.
R. Mačiutaitė“
Taip anuomet rašė rajoninis laikraštis „Komunizmo vėliava“.
Tai įvyko prieš 57 metus. Apie mane ištikusią nelaimę prisimenu tik tiek, kad, įlūžus ledui upelio viduryje, srovė įtraukė mane po juo. Virš galvos buvo ledas ir geltonas vanduo. Per nosį ir burną rijau šaltą su ledukais vandenį, kuris tarsi adatom draskė man vidurius. Mintyse prabėgo kelių mano praėjusių dienų įvykiai...
Išgelbėjo mane Dievo siųstas  žmogus – rusas sentikis Zacharas Laškovas, gyvenęs su savo motina netoliese, Karaliūnuose. Kaip žmonės pasakojo, jis vienintelis nepabūgo įšokti į properšą tarp ledų ir, kai srovė nešė prie tilto, mane ištraukė. Toliau upelio vaga ir užlieti laukai buvo dar sukaustyti ledo. Man tada pasisekė.
Štai tokia buvo nerami, ekstremaliais įvykiais pažymėta vaikystė.