Kovo 19 – oji – Juozapinės, pavasario šventė, pavadinta šv. Juozapo, vieno svarbiausių Bažnyčios šventųjų, garbei.
Tą dieną prisiminėme ne per seniausiai, prieš pusantrų metų, anapilin iškeliavusį mūsų žemietį, nuoširdų vandžiogaliečių lenkų bičiulį Juozapą Želvį (1948-2022). Gimė jis anais neramiais pokario metais mūsų parapijoje, Skrynių kaime, lenkų Povilo ir Marcijonos Želvių šeimoje.  Į šį pasaulį atėjęs patrono Šv. Juozapo dienos išvakarėse, ir buvo pakrikštytas Juozapo vardu Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje.
Nelengva, bet įdomi jo vaikystė pokario metais prabėgo Skrynių kaime.

Jo tėvai ir kiti kaimo gyventojai buvo lenkai – meldėsi ir tarpusavyje kalbėjo gimtąja lenkų kalba. Tokioje aplinkoje ir tradicijose augo mūsų bičiulis Juozapas Želvys. Vėliau, sukūręs šeimą, Juozapas apsigyveno kaimynystėje, Jonavos rajone, bet niekad nepamiršo gimtųjų vietų, tėvų kapų, lenkų kalbos, Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios ir čia vykstančių švenčių. Jis visada atrasdavo laiko aplankyti  Vandžiogalą. Juozapas vadovavosi tėvų įskiepytomis vertybėmis: tikėjimu, gimtąja kalba, krikščioniškomis tradicijomis, pagarba protėviams. Tai buvo puikus pavyzdys mums ir kitiems, gyvenantiems mūsų vietovėje, kad  nepaisant istorinių įvykių ir įvairių interpretacijų reikia būti drąsiam, nebijoti prisipažinti, kad esi lenkas, kalbi lenkiškai, kad esi tikintis, esi iš Vandžiogalos krašto, gerbi šio krašto gyventojus, jų kultūrą ir papročius.
Vandžiogaliečiai lenkai visada prisimena Juozapą Želvį ir didžiuojasi, kad pažinojo tokį nuoširdų žmogų, mokėjusį branginti savo gimtąjį kraštą.