Pirmadienio, liepos 29-osios, naktį pro Vandžiogalą praūžė liūtis ir stiprus vėjas. Kaip visada, po tokių audrų dažniausiai nukenčia senasis bažnyčios šventorius ir jame esantys  senųjų Vandžiogalos gyventojų amžinojo poilsio vietas ženklinantys istoriniai paminklai. Ne išimtis šį sykį. Mat virto šventoriuje augantys senieji šimtamečiai klevai, lūžtančios jų šakos daužė paminklus.
Senųjų avarinių medžių problema šventoriuje niekada nebuvo ir nėra sprendžiama. Vandžiogaliečiai lenkai jau kelis dešimtmečius kasmet vis primena, prašo, reikalauja vietinės savivaldos, kad būtų sprendžiama ši aktuali  problema, nes stambūs medžiai griūdami naikina senuosius paminklus, kurie yra svarbūs  krašto istorinės atminties ženklai.

Deja, vietinė valdžia visada buvo ir tebėra kurčia šiems prašymams. Neapsikentę vandžiogaliečiai lenkai prieš gerą dešimtmetį surengė piketą, reikalaudami spręsti šią įsisenėjusią problemą, nes avarinių medžių gausa ne tik niokojo šventorių, bet ir supūdė bažnyčios stogą, pro kurį jau sunkėsi vanduo. Tada buvo iškviesta lenkų televizija, kuri paviešino šiuos įvykius. Po to buvo sukrusta ir nemaža dalis avarinių medžių  išpjauta. Buvo pažadėta, kad ir toliau kasmet jie  bus šalinami. Bet pažadai taip ir liko pažadais... Viskas palikta savieigai – tegul patys griūna. Ir medžiai tikrai griūna: kilus stipresniam vėjui, krinta šakos, niokojami senieji istoriniai paminklai.
Šiandien jau sunku rasti sveiką paminklą, visi yra vienaip ar kitaip pažeisti, ne kartą taisyti arba tiesiog mėtosi jų dalys. Ir viso to priežastis  -  senieji medžiai. Visa tai pasikartojo liepos 29 – osios naktį. Kaip visada, vandžiogaliečiai lenkai kreipiasi į vietos savivaldą ragindami nebūti apsileidusiems, abejingiems istorinio šventoriaus naikinimui. Juk nesirūpindami senųjų paminklų apsauga, naikinate šio krašto istorinį paveldą, jo simbolius, paniekindami čia amžinojo poilsio atgulusius šio krašto žmones patriotus. Į Vandžiogalą atvykstančių svečių akimis šventorius atrodo  lyg griuvėsiai. Taip yra galutinai sunaikinamas unikalus plačiai žinomas mūsų vietovės įvaizdis. Už šį nesuvokimą ir nieko nedarymą abejingai stebint, kaip niokojami paminklai, ateities kartos neatleis.