XX – ojo amžiaus antrojo dešimtmečio istoriniai šaltiniai liudija apie to meto Vandžiogalos parapijos ir miestelio gyventojų tautinę sudėtį, kur kartu su katalikais lenkais ir lietuviais (kurių skaičius siekė 3912 žmonių) gyveno ir 950 burliokų (rusų sentikių), taip pat 250 žydų. Dauguma žydų gyveno Vandžiogalos miestelyje. Burliokai – rusų sentikiai - gyveno Makaruvkos, Karaliūnų, Rokiškių, Vlokų, Mažųjų Ibėnų ir Didžiųjų Ibėnų, Vandžiogalos kaimuose.
Daug įvairių istorijų ir nutikimų papasakodavo senieji Vandžiogalos žmonės apie miestelio žydus, jų tikėjimą, gyvenimo būdą, prekiavimo ypatumus. Ypač šilti ir įdomūs tarpukario atsiminimai aprašyti Irenos Verner (Irena z Gorskich Werner).

Tai memuarai apie Kazimieravos dvarą, jos senelę – dvaro savininkę – Elwirą Gorską, jos ypatingus prekybinius santykius ir pokalbius su miestelio žydais. Prieškariu miestelyje veikė daugiau kaip  20 smulkiųjų krautuvėlių. Jų buvo  beveik kiekviename name, kur gyveno žydai.  Čia buvo galima nusipirkti įvairių prekių. Žydai palaikė gerus santykius su krašto ūkininkais – supirkinėdavo jų užaugintą derlių arba mainydavo. Visa tai nutrūko 1941 metų vasarą, liepos – rugpjūčio mėnesį... Beveik visi Vandžiogalos žydai, jauni ir seni, vyrai ir moterys, vaikai, buvo sušaudyti. Dalis jų čia pat miškelyje, senųjų žydų kapinių prieigoje, kiti – Babtų šile, netoli Nevėžio upės.
Kovo 15-ąją dieną jau treti metai  minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena.
Vandžiogalos parapijos lenkai padėjo žydams, besislapstantiems nuo genocido žudynių. Parapijoje net keletas šeimų,  Truskowskių, Vonžodų, Eimontų, Kočanų,  išgelbėjo nuo mirties ne vieną žydų šeimą.
Štai viena žydų gelbėjimo istorija. Per Didžiają Akciją Chava Lopianskienė, jos dukra Riva, sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja buvo nužudyti IX-ajame forte. Giršo Lopianskio žmonos Chanos tėvas Mejeras Lobanovskis turėjo didelį namą, malūną ir parduotuvę Vandžiogaloje, jis gerai pažinojo vietinius gyventojus. Su ūkininkais darbiniais reikalais buvo susijęs ir agronomas Giršas Lopianskis. Mejeras Lobanovskis ir jo žentas Giršas Lopianskis susitarė su ūkininku Aleksandru Vonžodu, kad jis įrengs slėptuvę Lopianskių ir Lobanovskių šeimoms. Jonas Eimontas palaikė ryšį tarp Aleksandro Vonžodo ir Lopianskių-Lobanovskių šeimų, gyvenusių gete. Naktį Giršas Lopianskis su žmona Chana ir sūneliu Jakovu, Chanos sesuo Asnė Lobanovskytė, Mejero Lobanovskio sesuo Šeinė Etl Keidanskienė ir jos vyras Ošeras pabėgo iš geto. Jų laukė Jonas Eimontas su šieno prikrautu vežimu ir atsivežtais kaimiečių drabužiais Giršui ir Chanai Lopianskiams, kurie užėmė važnyčiotojų vietas. Likusieji bėgliai pasislėpė šiene, o Jonas Eimontas su dviračiu važiavo priekyje, kad galėtų, reikalui esant, įspėti apie gresiantį pavojų. Jiems laimingai pavyko pasiekti Aleksandro ir Malvinos Vonžodų ūkį netoli Vandžiogalos. Slėptuvė buvo įrengta po kiaulidės grindimis, kur bėgliai išbuvo 1943 - 1944 rudenį ir žiemą, o 1944-ųjų pavasarį Aleksandras Vonžodas įrengė kitą slėptuvę daržinėje po šienu, kur ir sulaukė išvadavimo Lopianskių, Lobanovskių ir Keidanskių šeimos. Gelbėtojai buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais ir apdovanoti.
Veronika ir Kazimieras Kočanai (Koczan) matė persekiojamus ir žudomus žydus. Būdami giliai tikintys, garbingi žmonės, katalikai, negalėjo likti abejingi, jautė pareigą padėti savo artimui gelbstint jį nuo pražūties. Iš Kauno žydų geto, padedant dar keliems pažįstamiems lenkams, į Kovališkius jie atvežė ir čia paslėpė žydų Labanovskių (Łabanowskich) šeimą: Meira ir Ester, jų dukras Hanne, Sare, Asne, Pesie ir Henne. Ir čia, Kočanų (Koczan) ūkyje, ši šeima slapstėsi iki 1944 metų, iki Raudonosios armijos atėjimo. Po karo užėjus sovietams, Veronika ir Kazimieras Kočanai (Koczan), kaip ir daugelis kitų čia gyvenusių lenkų ūkininkų, buvo ištremti į Sibirą. Po tremties sugrįžti atgal į Kovališkius niekas jiems neleido, tad jie repatriavo į Lenkiją. Gelbėtojai buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti.
Lankydamas senąsias Vandžiogalos žydų kapines ir šalia jų esančią žudynių vietą, supranti, kad kapinės nėra tik palaidojimo vieta. Tai Vandžiogalos ir visos Lietuvos istorijos ir kultūros dalis.