Kristaus Žengimo į Dangų šventės ir Tėvo dienos išvakarėse vandžiogaliečiai lenkai ėmėsi Gorskių giminės kapavietės tvarkymo ir renovacijos darbų. Ši iškilių ir garbingų mūsų krašto žmonių amžinojo poilsio vieta buvo stipriai suniokota. Prieš gerą dešimtmetį vandžiogaliečiams lenkams pavyko atstatyti ir pataisyti stipriai suniokotus akmeninį ir metalinį paminklus, metalinę tvorą.
Tėvo dienos išvakarėse tvarkant šią Gorskių giminės kapavietę, esančią senajame šventoriuje, priešais Švč. Trejybės bažnyčią, prisiminiau prieš ketvirtį amžiaus įvykusį mano susitikimą su viešnia iš Lenkijos Irena z Gorskich Werner (Irena Gorskaite – Verner). Ji man papasakojo Kazimieravos dvaro savininkų Gorskių giminės istoriją ir apie čia, šventoriuje, palaidotus garbingus giminės atstovus.

Niekad neužmiršiu jos pasakojimo apie savo tėvą Vladislavą, jo penkis brolius, apie tėvo meilę jai - Irenai ir jos seseriai Teresei. Jos tėvas Vladislavas labai mylėjo ir Kazimierów (Kazimieravą) – tą paveldėtą žemės lopinėlį – čia jo šaknys, čia vieta, kur jis gimė, čia buvo vieta, kur jis visą gyvenimą ūkininkavo. Tėvas labai kentėjo matydamas kaip praūžęs karas sunaikino ir suniokojo jo gimtąsias vietas. Visiškai jį prislėgė būtinybė visam laikui palikti mylimas gimtąsias vietas ir dvarą, juos lėtai, bet sistemingai naikino pirmiausiai lietuviai, paskui rusai, vokiečiai, vėliau – sovietai. Kazimierów (Kazimierava) ir senas bajorų dvaras amžinai išliko jo atmintyje...
Tokios istorijos nieko negali palikti abejingais. Vanžiogalos lenkai jaučia šventą pareigą saugoti ir puoselėti šių žmonių atminimą.