Supažindiname su kruopščiai surinkta Vytauto Didžiojo universiteto magistrantės Gretos Vainaitės istorinio tyrimo medžiaga. Iš jos sužinome, kad Vandžiogala jau 1919 metais tapo valsčiaus centru ir priklausė Kauno apskričiai.
Įdomiausia tai, kad Vandžiogalos valsčiuje tuo metu dominavo kelios tautinės bendruomenės – lenkai ir žydai. Panaši situacija susidarė ir kaimyniniame Babtų valsčiuje. Tai patvirtina ir pirmieji valsčiaus tarybos narių rinkimai: tarybos pirmininku buvo išrinktas lenkų tautybės Bronisław Koczan (Bronius Kočanas), o jo pavaduotoju – žydų tautybės Jakob Cheifec (Jakūbas Cheifecas).
Nepaisant XX a. pradžios suirutės, ekonominių sunkumų ir kitų nepalankių istorinių aplinkybių, Vandžiogalos valsčiaus tarybos komitetas, kurį sudarė 24 nariai – daugiausia lenkai ir kitų tautybių atstovai – bendromis pastangomis siekė kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.

Nors nebuvo lengva, bendras darbas davė vaisių. Visa tai atsispindi archyvinėje istorinėje medžiagoje, kuri liudija, kaip XX a. pradžioje atrodė Vandžiogalos miestelis ir valsčius, kaip buvo organizuojamas iždo surinkimas, plėtojamos įvairios bendrovės ir paslaugos gyventojams, siekiama ekonominių ir kultūrinių pasiekimų, taip pat – kaip vystėsi skirtingų tautybių (lenkų, žydų, lietuvių) tarpusavio santykiai.
Šiandien, įžengus į XXI amžiaus trečiąjį dešimtmetį, Vandžiogalos parapija ir miestelis negali pasigirti nei ekonominiu, nei kultūriniu proveržiu. Praėjo visas šimtmetis. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, matyti, kad prieš šimtą metų Vandžiogaloje buvo daugiau gyvybės, veiklos, idėjų ir pasiekimų. Tikėtina, kad tai lėmė bendras lenkų, žydų ir lietuvių darbas kuriant vietos gerovę.
Deja, per amžių buvo sunaikintos žydų ir lenkų bendruomenės, neliko šio krašto patriotų, kurie šimtmečius darbais puoselėjo savo gimtinę.

Ričardas Jankauskas

1.2. Administracinė padėtis
Valsčiaus formavimasis XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo komplikuotas. Būtent
šį reiškinį plačiau aptarsime kitame šio tyrimo skyriuje, kadangi komitetų kūrimosi pradžia
neatsiejamai susijusi su lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiais. Šioje darbo dalyje bus pristatyta jau
susiformavusi administracinė struktūra po XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje kilusios vidinės
suirutės.
Valsčiaus ir parapijos ribos kiek skyrėsi, tačiau bet kuriuo atveju, šių teritorijų struktūra ir
jose vykę procesai buvo glaudžiai susiję. Vandžiogala priklausė Kauno apskričiai, o nuo 1919 m.
tapo valsčiaus centru.⁸⁸  Vandžiogalos valsčiaus sudėtyje buvo šios seniūnijos: Aukštygalių,
Geranonių, Girelės, Ibėnų, Karaliūnų, Labūnavos, Saviečionių, Serbynų, Puikonių, Užumiškių ir
Žiogaičių seniūnijos.⁸⁹  Valsčiui priklausė 46 kaimai, 25 dvarai ir 44 vienkiemiai.⁹⁰
Pirmasis Vandžiogalos valsčiaus komitetas iš dalies susiformavo 1919 m. Didžiausia
kūrimosi problema buvo tai, jog valsčiuje dominavo kelios tautinės bendruomenės.⁹¹  Vandžiogalos
atveju – lenkai ir žydai. Panašioje situacijoje atsidūrė kaimynystėje esantis Babtų valsčius.⁹²  Tai
patvirtina ir pirmieji valsčiaus tarybos rinkimai, kuriuose pirmininku išrinktas lenkų tautybės
Bronius Kočanas ir pavaduotojas žydų tautybės Jokūbas Cheifecas.⁹³ 
1920 m. Vandžiogalos tarybos narių komitetą sudarė 24 nariai. Tik 7 nariai nurodė savo
tautybę: 4 lenkai, žydas, gudas ir lietuvis. ⁹⁴  Dėl šios priežasties labai sunku nusakyti, kiek tuo metu
galėjo būti lenkų ir lietuvių komitete. Raportai ar įvairūs pranešimai rašomi lenkiškai, kuriuose
pasirašoma lenkiškomis pavardėmis, tuo tarpu lietuviškuose dokumentuose pavardės
sulietuvintos.⁹⁵
Pirmoje valdyboje viršaičio pareigas užėmė Juozas Venckevičius, padėjėjo Juozas
Bynovičius ir iždininko Pranas Apolianskas.⁹⁶  Ką tik susiformavęs komitetas raštvedyboje naudojo
lenkų kalbą kartu su lenkiškais anspaudais. Tai patvirtina ir išlikę valsčiaus dokumentai. Iki 1923
m. ant valsčiaus pastato durų kabėjo „Wędziagolski Zarząd Giminy“ pavadinimas. Vėliau
išreikalauta valsčiaus kanceliarijoje naudoti lietuvių kalbą, tačiau kalbos įvedimas užtruko.
Nepaisant lietuviškų įstatymų, įvairūs protokolai bei aktai greta lietuvių kalbos rašyti lenkiškai.
_________________________________________________________________________________________________
88 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 272.
89 Savivaldybių žinynas 1932 m., 581.
90 1920 Kauno apskrities valsčių gyventojų skaičius ir jų žemės ir miškų plotas, LCVA f. 379, ap. 2., b. 405, l. 39–44.
91 1919 02 03 Kauno m. ir apskričių atstovo raštas VRM raštinei, LCVA f. 379, ap. 2, b. 16, l. 21.
92 Ibid.
93 1920 Kauno apskrities naujai išrinkti į valsčiaus tarybą sąrašai, LCVA f. 379, ap. 2, b. 518, l. 2.
94 1920 Kauno apskričių valsčių tarybų valdybos narių sąrašai, LCVA f. 379, ap. 2, b. 518, l. 27.
95 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 124.
96 1920 Kauno apskričių valsčių tarybų valdybos narių sąrašai, LCVA f. 379, ap. 2, b. 518, l. 27.
___________________________________________________________

Dėl stiprios lenkų tautinės grupės Vandžiogaloje, komitetas turėjo daryti vertimus, ypač, kai buvo
skelbiami įvairūs aplinkraščiai gyventojams ar kvietimai tarybos nariams į posėdžius.⁹⁷
Nors pirmasis Vandžiogalos komitetas dažnai peiktas spaudoje už antivalstybinį veikimą
bei lenkišką propagandą. Tačiau, jei atkreipsime dėmesį į Vandžiogalos valsčiaus gyventojų sudėtį,
aktyvus lenkų dalyvavimas administraciniuose reikaluose tampa normalus reiškinys, nes beveik
pusė Vandžiogalos apylinkių gyventojų sudarė lenkai. Vandžiogala nebuvo išimtis tuometinėje
situacijoje, ji priklausė valsčių grupei, kurioje susikūrė bendras lietuvių ir lenkų komitetas, šis buvo
lojalus Lietuvai.⁹⁸ Nepaisant to, jog šis reiškinys nebuvo išskirtinis, parapijos gyventojai, o ypač
visuomenės aktyvistai, dar ilgai lenkiškus komitetus laikė Lietuvos išdavystę ir eskalavo šį požiūrį
spaudoje.
1924 m. naujai renkant valsčių komitetus pasikeitė ir Vandžiogalos komiteto padėtis,
tarybos pirmininku išrinktas Julijonas Jočinas, viršaičiu Jeronimas Liaskauskas, padėjėju Vladas
Navickas, o iždininku Pranas Kasperavičius.⁹⁹ Valčiaus sekretoriumi dirbo Juozas Ziminskas, kuris
kartu priklausė Lietuvos savivaldybių tarnautojų sajungai.¹⁰⁰ Pastarasis įnešė nemažai indėlio į
valsčiaus bei parapijos visuomenės kultūrinį formavimą. Juozas Ziminskas aktyviai dalyvavo
tuometinėje spaudoje, itin daug dėmesio skyrė lietuvių lenkų santykių problemai. Remiantis 1932
m. savivaldybių žinyno duomenimis, viršaičio pareigas užėmė Juozas Čižinauskas kartu su padėjėju
Feliksu Jegelavičiumi.¹⁰¹ 1935 m. minėta viršaitį pakeitė Juozas Česonis.¹⁰² Remiantis 1938 metų
duomenimis, Juozą Česonį Vandžiogalos valsčiaus viršaičio pareigose pakeitė J. Šatas.¹⁰³
Remiantis XX a. trečiojo dešimtmečio valsčiaus veiklos ataskaitomis, galima manyti, jog
Vandžiogalos savivaldos veikla buvo vykdoma nuosekliai, tačiau visose valsčiaus apylinkėse
pasitaikė įvairių problemų. Panašu, kad trečiajame dešimtmetyje valsčiaus finansinė padėtis buvo
sudėtinga. Kauno apskrities savivaldybė neskyrė lėšų kai kurioms valsčiaus įstaigoms, tokioms kaip
mokyklos ir policija. Pačiame valsčiuje taip pat sunkiai sekėsi rinkti mokesčius. Pavyzdžiui, 1926
m. per aštuonis mėnesius iš planuotų 11 990,50 litų buvo surinkta tik 2 972,50 litų, tuo tarpu paties
valsčiaus skola siekė 15 000 litų.¹⁰⁴ Didžiausią mokesčių vengimo problemą kėlė stambieji
ūkininkai. Skolos dažnai buvo išieškomos pasitelkiant policiją, tačiau 1927 m. ūkininkai, nuslėpę
tikrąjį turimos žemės plotą, buvo atleisti nuo jiems skirtų baudų. Dėl to liko neapmokestinta apie
1000 hektarų žemės.¹⁰⁵
_______________________________________________________________
97 „Vendžiogalos autonominės savivaldybės istorija“, Savivaldybė 2 (1933), 15.
98 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 132.
99 1924 Kauno apskrities valsčių ir miestų savivaldybių rinkimų žinios, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 959, l. 21.
100 1926 08 08 Valsčių sekretorių suvažiavimo protokolas, KRVA f. 71, ap. 1, b. 11, l. 1.
101 Savivaldybių žinynas 1932, 573.
102 1935 Vandžiogalos valsčiaus savivaldybės svarbesnių nuveiktų darbų apžvalga, KRVA, f. 71, ap. 1, b. 45, l. 7.
103 „Ūkininkų šventė Vandžiogaloje“, Ūkininko patarėjas 38 (1938 09 22), 2.
104 „Savivaldybių veikimas“, Savivaldybė 9 (1926 09), 23.
105 „Vendžiogala, Kauno apskr. 1926 m. piniginė apyskaita, Savivaldybė 6 (1927 06), 21.
___________________________________________________________

Be mokesčių surinkimo, Vandžiogalos valsčiaus savivalda taip pat sprendė
infrastruktūrinius klausimus: rūpinosi vieškelių žvyravimu, žemės parceliacija, naujų mokyklų
steigimu bei sveikatos apsaugos organizavimu. Nepaisant to, kad pagal teritorinį plotą
Vandžiogalos valsčius buvo didžiausias Kauno apskrityje, XX a. trečiajame dešimtmetyje vis dar
nebuvo užtikrinama net minimali medicininė pagalba. Nors valsčiaus taryba aktyviai ieškojo
gydytojo, ilgą laiką šios pareigos liko neužimtos. Gydytojui buvo siūloma 2000 litų subsidija. Tuo
tarpu kituose apskrities valsčiuose tuo metu jau dirbo akušerės. Kaip matysime vėliau, šios
aplinkybės turėjo tiesioginę įtaką gyventojų sveikatai bei darė reikšmingą poveikį bendram
parapijos mirtingumo lygiui.¹⁰⁶
Per aptariamą laikotarpį valsčiaus prekyba ir pramonė vystėsi sunkiai. Pačiame
Vandžiogalos miestelyje veikė kooperatyvas „Vienybė“, kuriame prekės buvo pigesnės nei
privačiose parduotuvėse. Metinė šio kooperatyvo apyvarta siekdavo apie 60 000 litų. Tuo tarpu
privačioms prekybos įmonėms išsilaikyti bei kurtis buvo sudėtinga dėl konkurencijos su
kooperatyvu.¹⁰⁷ 1933 m. visame Vandžiogalos valsčiuje veikė 2 manufaktūrinių prekių
parduotuvės, 1 vaistinė, 1 užeiga, 19 smulkių prekių parduotuvių, 1 kiaulių supirkimo punktas, 1
mėsos parduotuvė, 3 malūnai, 1 miškų prekybos kontora ir 1 lentpjūvė.¹⁰⁸ Pastaroji priklausė
Vandžiogalos miestelyje gyvenančiam Ošeriui Keidanskui. Ši lentpjūvė tiekė statybines žaliavas
būsimos Ibėnų mokyklos statybai.¹⁰⁹
Iš turimų duomenų matyti, kad Vandžiogalos valsčiaus teritorijoje beveik nebuvo privačių
fabrikų. Galima teigti, jog tiek valsčiuje, tiek parapijoje žemės ūkis buvo pagrindinė ekonominės
veiklos forma. Tai patvirtina įvairios savivaldybės ataskaitos, kuriose įvardijamos ir tam tikros lėtos
ekonominės plėtros priežastys. Nors dauguma ūkininkų gyveno pasiturinčiai, siekdami išvengti
mokesčių, jie taikė jų ūkiams neefektyvią žemėvaldos sistemą. Pavyzdžiui, vidutinio ūkininko
žemės valdos siekė apie 70 ha, tačiau jos buvo išskaidytos net į 120 sklypelių. Smulkių sklypelių
sistema trukdė mechanizuoti žemės ūkio darbus ir stabdė efektyvesnę ūkio plėtrą.¹¹⁰
_________________________________________________________
106 „Savivaldybių veikimas“, 23.
107 „Savivaldybių veikimas“, Savivaldybė 2 (1926 02), 16.
108 1933 Vandžiogalos valsčiaus savivaldybės darbų aprašymas, KRVA, f. 71, ap. 1, b. 34, l. 3.
109 1938 02 09 Ošerio Keidanskio pasiūlymas Kauno apskrities valdybai, KRVA, f. 71, ap. 1, b. 66, l. 36.
110 „Savivaldybių veikimas“, 16
_______________________________________________________

1.3. Vandžiogalos miestelis
Vandžiogalos miestelis buvo valsčiaus centras. Jame buvo pagrindinės 3 gatvės ir apie 54
medinių namų. Čia veikė visos svarbiausios valsčiaus ir parapijos įstaigos.
Pati savivaldybė turėjo du nuosavus namus, tvartą su daržine ir 23 arų žemės sklypelį, taip pat savivaldybė nuomavo 3 ha žemės plotą.¹¹¹ Kiekvieną antradienį Vandžiogalos miestelio centre, vos už bažnyčios šventoriaus
vykdavo turgus.¹¹² Galima manyti, kad pagrindinė prekyba vyko daržovėmis bei grūdais.
Analizuojant aptariamo laikotarpio metrikų duomenis, matyti, jog parapijoje veikė ne vienas kalvis,
todėl galima daryti prielaidą, kad turguje buvo prekiaujama ne tik maisto produktais, bet ir įvairiais
kalvystės gaminiais – žemės ūkio įrankiais bei buities reikmenimis.
Remiantis turimais duomenimis, Vandžiogalos turgaus aikštę juosė svarbiausios miestelio
įstaigos: savivaldybės pastatai kartu su mokykla, draugijų būstinės ir parduotuvės, kurių dalis
priklausė žydų tautybės gyventojams.¹¹³ Pamažu miestelyje pradėjo veikti komunikacijos. 1927 m.
įsteigtas paštas, taip pat 6 telefonai, vienas iš jų klebonijoje, ir 25 radijo imtuvai.¹¹⁴ Valsčiaus
iniciatyva buvo užsakomi šie periodiniai leidiniai: Nowiny, Chata Rodzinna, Lietuvos Gaisrininkas,
Talka, Wiadomosci Rolnicze vėliau, po 1926 m. liko Savivaldybė, Lietuva ir Vyriausybės
žinios.¹¹⁵ Aptariamu laikotarpiu Vandžiogalos miestelyje veikė du elektrą turintys malūnai, tačiau jų
elektros galimybės vandžiogaliečių kasdienybėje plačiau nebuvo panaudojamos. Nuo 1933 m.
miestelyje pradėtas diegti gatvių apšvietimas, įrengtos žibalinės lempos. Vis dėlto, jos buvo
išdėstytos toli viena nuo kitos ir švietė silpnai, todėl nepakankamai apšvietė miestelio gatves.¹¹⁶
Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, jog iki apšvietimo įvedimo miestelio gatvės vakare
išlikdavo tamsios ir pavojingos.
1918–1940 m. laikotarpiu Vandžiogaloje aktyviai veikė įvairios kredito draugijos ir
kooperatyvai, atspindinčios vietos gyventojų pastangas stiprinti ekonominį savarankiškumą. Iki XX
a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios miestelyje veikė kredito vartotojų bendrovė „Aitvaras“¹¹⁷ bei
Vandžiogalos pieno perdirbimo bendrovė.¹¹⁸ Pažymėtina, kad parapijos apylinkėse nebuvo nė
vienos pieninės, ūkininkai žaliavą tiesiogiai veždavo į Kauną. Nuo 1926 m. pradėjo veikti sparčiai
augusi kredito draugija: iš pradžių turėjusi 30 narių, 1932 m. ji išsiplėtė iki 253 narių, o metinė
apyvarta tuo laikotarpiu siekė apie 100 000 litų. Draugijos valdybą sudarė pirmininkas
Venckevičius, sekretorius Rudolevičius ir kasininkas Stogys.¹¹⁹
Šalia jos veikė ir smulkioji kredito draugija, vienijusi 186 narius.¹²⁰
____________________________________________________
111 1935 Vandžiogalos valsčiaus aiškinamasis raštas, KRVA, f. 71, ap. 1, b. 34, l. 74.
112 „Turgai, prekymečiai ir mugės“ Savivaldybė 5 (1932 05), 32.
113 „Vendžiogalos respublika“, Diena 24 (1937 06 13), p. 2.
114 „Vendžiogala“ Trimitas 41 (1932 10 06), 819.
115 „Savivaldybių veikimas“, 16.
116 „Verčiau žibalinės lempos“ Ūkininko patarėjas 52 (1933 12 30), 13.
117 „Kredito įstaigų ir Kooperatyvų sąrašas“ Talka 11–12 (1929 12 21), 24.
118 „Kredito įstaigų ir Kooperatyvų sąrašas“ Talka 9–12 (1930 12), 27.
119 „Stipri Kredito Draugija“, Mūsų rytojus 54 (1932 12 13), 3.
120 „Kredito įstaigų ir Kooperatyvų sąrašas“ 22.