4.1. „Vandžiogalos respublika“
Aptariamuoju laikotarpiu lietuvių ir lenkų santykių problema buvo itin aktuali viešajame visuomenės gyvenime. Šis reiškinys sukėlė ne tik viešas ir nuolatines diskusijas, bet ir jautriai palietė mažas bendruomenes. Neretai tai atsiliepė ir asmeniniams interesams, formavo konfliktus bei įtampą tarp atskirų gyventojų. 1918–1940 m. susiformavęs modernus lietuviškasis nacionalinis naratyvas, nukreiptas ypač prieš lenkų tautinės mažumas, nekilo vien iš 1919 m. įvykusios Vilniaus okupacijos. Šis diskursas užaugo palaipsniui, kuomet buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, vykstant modernių tautų formavimosi procesams, „lenko“ tapatybės suvokimas patyrė įvairių krizių.²³²

Konflikto ištakos siekia dar tarpukario pradžią. Lietuvių tautinis judėjimas atspindėjo to meto bendras Europos nacionalines idėjas, kurios pirmiausia skleidėsi kultūrinėje terpėje. Lietuvoje tautinis atgimimas prasidėjo kaimo aplinkoje, o vėliau išsiplėtė ir į miestus. Augančios lietuvių tautinės mikrogrupės dažnai žvelgė neigiamai į stipriai dominuojančią lenkų tautinę mažumą, kuri kai kuriose vietovėse sudarė gyventojų daugumą. Vis dėlto, reikia pabrėžti, kad šis reiškinys XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje dar nebuvo visuotinis. Didžiausias tautinis antagonizmas reiškėsi etniniuose pasienio regionuose, kur konfliktai dažniausiai kildavo tarp dominuojančios lenkų bajorijos ir tautinę tapatybę dar tik formuojančios lietuvių valstietiškosios grupės. Naujai besiformuojančios etninės bendruomenės dažnai stojo į opoziciją esamai socialinei ir kultūrinei tvarkai. Visuomeninis požiūris į lenkus etninėje Lietuvoje galutinai susiformavo po Vilniaus okupacijos ir aiškėjant tolimesnei valstybių santykių perspektyvai.Lenkų aktyvumas išaugo ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, ypač Kauno krašte, kadangi Lietuvos valstybės  koncepcija neatitiko Lietuvos lenkų lūkesčių. 1919–1922 m. laikotarpiu susiformavo vadinamasis Vilniaus mitas, kuris tapo viena iš priežasčių, lėmusių tarpukario neigiamą požiūrį į Lietuvoje
gyvenančius lenkus.²³³
Dėl minėtų aplinkybių, galime išskirti tris priežastis, kurios galiausiai lėmė sudėtingą lietuvių-lenkų santykių aspektą 1918–1940 m. Viena jų galėtų būti natūralus lietuvių dominavimas etninėje Lietuvoje, kuris pasireiškė per kultūrinius ir kalbinius aspektus. Kita, ne ką mažiau svarbesnė, priežastis - socialinė atskirtis, nes didžioji dalis stambiųjų žemvaldžių buvo lenkai, o jų samdiniai - lietuviai.²³⁴ Trečioji priežastis labiausiai paveiki – sąmoninga politinė programa nukreipta prieš Lietuvos lenkus. Lietuva viešojoje retorikoje traktuojama kaip „šeimininkė“, o šalia esanti stipri etninė grupė, šiuo atveju lenkai, traktuojami kaip priešininkai ir grėsmė kilus konfliktui.²³⁵
_____________________________________________________________________________________________________
232 Balkus, Kaip Kovno tavo Kaunu, 34.
233 Kryztof Buchowski, Litvomanai ir polozinuotojai (Vilnius: Baltos lankos, 2012), 94.
234 Balkus, Kaip Kovno tavo Kaunu, 35.
235 Balkus, Kaip Kovno tavo Kaunu, 33.
______________________________________________________
Vandžiogalos parapijos padėtis atspindi prieš tai paminėtas aplinkybes. Istoriografijoje, nors ir menkai nagrinėjančioje Vandžiogalos parapijos istoriją, pažymima, jog didžiausias lenkėjimas įvyko XIX a., kai lenkų dvarininkai ir kunigai įtakojo vietovės kultūrinį bei socialinį gyvenimą, taip „aplenkino“ Vandžiogalos parapijos apylinkes.²³⁶
Tačiau reikia nepamiršti, kad Vandžiogalos parapija dar priklausė Liaudos teritorijai, kurioje gyveno genetiškų lenkų. Nors šis regionas, deja, beveik netyrinėtas, remiantis Česlovo Milošo tezėmis, Liauda buvo įkurta dar XIV a. pabaigoje kaip Vytauto Didžiojo įgula, skirta ginti Nemuno pilių liniją nuo kryžiuočių. Čia gyvenę žmonės, anot Milošo, buvo atkelti iš lenkų–rusų paribio ir kalbėjo lenkiškai.²³⁷ Tačiau XX a. pradžioje kilęs lietuvių tautinis atgimimas ignoravo etninių lenkų buvimo Lietuvoje galimybę, visus Lietuvoje kalbėjusius lenkiškai laikė sulenkėjusiais etniniais lietuviais, kuriuos reikėtų perauklėti.²³⁸
Buvo nepriimamos lenkiškos teorijos, kurios Lietuvos lenkus kildino iš viduramžiais čia apsigyvenusių belaisvių ar kitais būdais patekusių naujakurių.²³⁹ Tarpukariu, lietuvių spauda atitiko politinę retoriką – Lietuvos elitas laikėsi nuomonės, kad nepriklausomos valstybės tikslas yra sugrąžinti į tautinę sąmonę nutautėjusius Lietuvos lenkus.²⁴⁰  Būtent spauda tapo įrankiu skleisti neapykantą prieš lenkų tautinę mažumą. Joje randama kaltinimų, kad lenkai, apakinti dvariškos tradicijos, Lietuvą laiko tik Lenkijos provincija ir mato ją kaip priemonę savo valstybės ambicijoms įgyvendinti.²⁴¹ Tokia griežta retorika juntama ir to meto spaudoje, aprašančioje Vandžiogalos įvykius: „Mūsų gi sulenkėjęs kampelis vien tik sapnuoja Varšuvą, apie legionierius ir visuomenišku judėjimu Lietuvoje visai nežingeidauja [...] tai vis dėka mūsų agitatorių lenkų dvarininkų“.²⁴²  Žodis „sulenkėjęs kampelis“ vartojamas beveik visose XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio straipsniuose, kuriuose aptariamos lietuvių ir lenkų santykių problemos Vandžiogaloje.
Problemą aštrino tai, kad Vandžiogalos parapijoje pradėjo kurtis lenkų inicijuotos organizacijos, kurios kėlė nerimą ir piktino lietuviškąsias bendruomenes, skatindamos dar didesnę įtampą tarp parapijiečių. ²⁴³  1918–1919 m. Kauno krašte, į šiaurę nuo Kauno arba Liaudoje, pradėjo kurtis nelojalios Lietuvai lenkiškos įstaigos: milicija, savivaldos komitetai, taip pat siunčiami kvietimai prisijungti prie lenkų armijos.²⁴⁴
________________________________________________________
236 Kviklys, Lietuvos bažnyčios, 438.
237 Česlovas Milošas, Tėvynės ieškojimas (Vilnius: Baltos lankos, 1995), 40–41),
238Buchowski, Litvomanai ir polozinuotojai, 159.
239 Ibid., 276.
240 Ibid., 275.
241 Ibid., 156.
242 „Vendžiogala“, Lietuva 15 (1919 01 28), 1.
243 Kviklys, Mūsų Lietuva, 356.
244 Buchowski, Litvomanai ir polozinuotojai, 160.
_____________________________________________________________
Pirmoji tokio pobūdžio įstaiga Vandžiogalos parapijoje atsirado 1918–1919 m., pasinaudodama naujai kuriamomis apskričių savivaldybių struktūromis.²⁴⁵
1918 m. lapkričio 11 d. įstatymas skelbė apie savivaldybių apskričių komitetų rinkimus.
Kadangi nebuvo nustatytų aiškių taisyklių, kas turėtų organizuoti rinkimus, būta įvairių situacijų. Dažniausiai rinkimus organizavo apskrities viršininkai, o būdavo atvejų, kuomet iniciatyvą perimdavo kunigai arba miesto, kuriame turėjo rinktis komitetas, atstovai.²⁴⁶  Nenustatytas ir komitetų atstovų vietų skaičius, socialinių grupių atstovavimo principai.²⁴⁷ Turime akcentuoti, jog Lietuvoje gyvenusios tautinės mažumos taip pat dalyvavo Lietuvos politinėje veikloje: buvo ieškota artimesnio ryšio su žydais, lenkais ir baltarusiais.²⁴⁸  Svarbu išskirti ir tai, jog 1918–1919 m. valstybinių struktūrų formavimas vyko karo sąlygomis, Lietuvos vyriausybė neturėjo tvirto ryšio su Lietuvos provincija.²⁴⁹  1918 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos paskelbtame aplinkraštyje buvo nurodyta, kad visi gyventojai, nepaisant jų tautybės, tikybos, kalbos ar socialinės padėties, yra priskirti atitinkamai valsčiaus teritorijai. Ši nuostata sudarė sąlygas tautinėms mažumoms įsitraukti į vietos politinį gyvenimą.²⁵⁰
Provincijoje susiklostė sudėtinga situacija. Viena dalis lenkų bendradarbiavo su lietuviais, prisidėdami prie vietos komitetų kūrimo, tačiau kita – atsisakė dalyvauti bendrame kūrimo procese ir siekė atsiskirti. Taip pradėjo formuotis lenkiški valsčių komitetai, nepripažinę Lietuvos valdžios.
Vandžiogalos atveju susiformavo atskira „respublika“ (Parafialny Komitet Ludowy), kuri formavo savo vietos savivaldą: valsčiaus administraciją, policiją, mokyklą ir kt. svarbias įstaigas.²⁵¹  „Vandžiogalos respublikos“ iniciatoriais laikoma Lenkų karinė organizacija (toliau POW).
Manoma, kad šios organizacijos veiklai vadovavo klebonijos šeimininkė Elena Skirgailaitė- Jagelevičienė.²⁵²  Šios moters pavardė ne kartą minima spaudoje, jai mesti kaltinimai parapijos lenkinimo klausimais. Nurodama, jog būtent ji sukūrė POW grupelę miestelyje, kurie turėjo savo vėliavą ir reikalavo, jog Lietuvos vyriausybė pripažintų „Vandžiogalos respubliką“, kuri atsisakė mokėti mokesčius, naudoti lietuvių kalbą ir stoti į Lietuvos kariuomenę. Ant organizacijos įkurtų įstaigų kabėjo Lenkijos tautinė vėliava, o pačios institucijos buvo paženklintos herbu – ereliu ²⁵³ Be to, egzistuojant „respublikai“, Vandžiogalos valsčius nebuvo pasiuntęs savo atstovų į Kauno apskrities seimelį.²⁵⁴
________________________________________________________
245 Kviklys, Mūsų Lietuva, 356.
246 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 107.
247 Ibid., 108.
248 Ibid., 113.
249 Ibid., 114.
250 Ibid., 115.
251 „Kaip Kauno rajone 1918–1920 m. kūrėsi savivalda“, Tėviškės žinios 211 (1998 11 03), 5.
252 Ibid.
253 Ibid.
254 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 131.
____________________________________________________________
POW atstovai tikėjo, jog Lietuvoje besikuriančios naujos institucijos yra laikinos ir galiausiai bus atkurta Lietuvos–Lenkijos respublika.²⁵⁵
„Respublika“ buvo greitai išardyta ir sudarytas lietuviškasis komitetas. Tačiau jos likvidavimas liudija sudėtingą procesą, kurį lydėjo nesantaikos. Pirmasis į Vandžiogalos miestelio komiteto veiklą atkreipė dėmesį Rapolas Skipitis, tuo metu ką tik pradėjęs eiti Kauno teisėjo pareigas. Rašydamas savo pirmąjį vykdomąjį raštą Vandžiogalos gyventojui, jis sulaukė klausimo, kodėl dokumentas parengtas lietuviškai ir ar būtų galima jį perrašyti lenkų kalba.²⁵⁶  Šis prašymas neturėtų kelti nuostabos. 1918–1919 m. miestų savivaldybėse posėdžių protokolai rašyti rusų ir lenkų kalbomis, šalia vartoti ir vertimai į lietuvių k. Vandžiogalos kanceliarijoje vartota lenkų k. Miestelio viršaitis apskrities tarybai rašė lenkiškai, nors Vyriausiajai tiekimo tarybai rašyta lietuviškai.²⁵⁷  Po kelių dienų teismo raštinėje pasirodė tas pats asmuo, lydimas Vandžiogalos milicininko, vilkinčio rusų kariuomenės paltą ir prie kepurės prisisegusio sidabrinės spalvos lenkišką erelį. Pareigūnas reikalavo, kad raštai į Vandžiogalos miliciją būtų siunčiami lenkų kalba, kitaip prašymai nebus vykdomi.²⁵⁸
Rapolas Skipitis savo prisiminimuose dėsto, jog tuo metu nebuvo paprasta išspręsti šią situaciją. Nors Vandžiogalos milicininkas buvo pašauktas atsakyti, tačiau oficialiai tą buvo sunku įgyvendinti. Lietuvos teismai, prokuratūra ir Kauno apskrities milicija dar tik kūrėsi, todėl teisinė kontrolė buvo silpna.²⁵⁹ Šios aplinkybės paaiškina lenkų bendruomenės, o konkrečiai – POW organizacijos, nenorą paisyti lietuviškų įstatymų bei tvarkos stoką provincijos valsčiuose. Nepaisant to, Rapolas Skipitis kreipėsi į Juozą Mikuckį, tuo metu ėjusi Kauno karo komendanto pareigas.²⁶⁰ Remiantis Antano Vaičiumi²⁶¹ ir Broniu Kvikliu²⁶², Juozas Mikuckis į Vandžiogalą atvyko su 100 karių būriu. Pastarasis susirinkusiems aiškino, kad vietinė valdžia turi paklusti vyriausybei ir valsčiaus savivaldybės dokumentacija turi būti vedama lietuvių k. ir miestelyje turi kabėti Lietuvos valstybės ženklai. Vienas iš susirinkimo dalyvių davė ženklą ir Vandžiogalos milicininkai užpuolė Juozą Mikuckį, kilo maištas. Konflikto metu buvo sužeista kelios dešimtys žmonių – dauguma lengvai, tačiau buvo ir sunkesnių sužeidimų. Nuslūgus neramumams, vietos pareigūnais paskirti lietuviai, kurių apsaugai buvo paskirtas specialus ginkluotų karių būrys. Nors likvidavus „Vandžiogalos respubliką“, valsčiaus raštvedyba lietuvių kalba pradėta vykdyti tik 1923 m. Tam priešinosi valsčiaus viršaitis, tačiau teismas šį kartą jau nubaudė viršaitį už nepaklusnumą.²⁶³
___________________________________________________________
254 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 131.
255 „Dėl Vendžiogalos sulenkėjimo“, Mūsų Vilnius 24 (1936 12), 427.
256 Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, 55.
257 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 134.
258 Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, 55.
259 Ibid., 56.
260 Ibid.
261 „Vandžiogalos lenkų respublika“, 3.
262 Kviklys, Mūsų Lietuva, 357.
263 „Vandžiogalos lenkų respublika“, 3.
__________________________________________________
Turime pažymėti, kad Vandžiogala nebuvo vienintelė vietovė, kurioje buvo kuriama „respublika“. Nors nėra tiksliai žinoma, kiek tokių atvejų pasitaikė visoje Lietuvoje, istoriografijoje minimi panašūs reiškiniai Kauno, Kėdainių, Ukmergės ir Panevėžio apskrityse. Viena ryškiausių ir dažniausiai istoriniuose šaltiniuose minima Babtų valsčiaus „respublika“.²⁶⁴  Pastaroji rėmė „Vandžiogalos respubliką“.²⁶⁵ Nepaisant trumpalaikio organizacijos gyvavimo, ji paliko ryškius pėdsakus vietos bendruomenėje. 1918–1940 m. miestelis išlaikė pašaipią „Vandžiogalos respublikos“ etiketę ir toliau kurstė nesantaiką tarp parapijiečių.
4.2. Klebono vaidmuo ir parapijiečių konfliktai
Vandžiogalos parapijoje buvo daug smulkių dvarininkų, kurių tautinė sąmonė buvo artima Lenkijai arba senosioms Abiejų Tautų Respublikos istorinėms idėjoms. Tokia nuostata prasilenkė su moderniomis Lietuvos tautos kūrimosi idėjomis. Šis procesas vyko palaipsniui, tačiau vėliau, keičiantis geopolitinei situacijai, tam tikros lenkų bendruomenės grupės dar labiau išryškėjo. Net ir po „respublikos“ likvidavimo stipri lenkų bendruomenė Vandžiogaloje išliko aktyvi. Viena aktyviausia lenkų akcijų iniciatorė buvo minėta Elena Skirgailaitė-Jagelevičienė. Reikia akcentuoti, kad tuo metu nebuvo keliami klausimai, kas traukė Lietuvos lenkus dalyvauti POW veikloje, koks buvo jų požiūris į Lietuvos valdžią ir tautinį tapatumą, ir ar jie buvo modernios tautos piliečiai, ar išdavikai.²⁶⁶
Lenkai Lietuvoje sudarė vieną didelę šeimą, jie laikėsi papročių ir didžiavosi savo protėviais. Būtent tokiu požiūriu veikė ir POW legionieriai Lietuvoje.²⁶⁷  Elena Skirgailaitė- Jagelevičienė aktyviai prisidėjo prie lenkiškų organizacijų miestelyje ir jo apylinkėse: būrė lenkišką bendruomenę bendradarbiaudama su vietos dvasininkais. Jos motyvai gana aiškūs moters vyras žuvo tarnaudamas POW, o broliai vis dar tarnavo Lenkijoje, galiausiai Elena Skirgailaitė - Jagelevičienė savo tautinę sąmonę priskyrė Lenkijai. Klebonijos šeimininkė turėjo Vandžiogalos parapijos klebono Vincento Mockaus užtarimą. Nepaisant, jog šis sutarė su abejomis pusėmis, tiek lenkais tiek lietuviais.²⁶⁸
1921 m. Vandžiogalos miestelis spaudoje įvardijamas kaip lenkų bendruomenės centras.
Gana pašaipiai vertinama ir bažnyčia: „Vienas didesnių peoviakų lizdų Vendžiogaloje buvo klebonija.“²⁶⁹
___________________________________________________
264 Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida, 131.
265 „Vandžiogalos lenkų respublika“, 3.
266 Pranas Janauskas „POW Kaune: senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai ar išdavikai“, Kauno
istorijos metraštis 2 (2000): 93.
267 Ibid.
268 „Kas dedasi Vendžiogaloje“, Lietuva 289 (1927 12 22), 4.
269 „Kas dedasi Vendžiogaloje“, Lietuva 289 (1927 12 22), 4.
_______________________________________________________
Įvardijama, jog klebonijoje vyko didžiausios lenkinimo akcijos ir už tai Elena Skirgailaitė-Jagelevičienė buvo pašalinta iš Kauno apskrities, tačiau neaiškiomis aplinkybėmis, galbūt užtarta klebono, grįžo atgal į Vandžiogalą. Stebėtina, kad klebonas nevengė viešai ginti savo interesų. Pavyzdžiui, siekdamas apginti Eleną Skirgailaitę-Jagelevičienę, jis publikavo straipsnį lenkų laikraštyje „Chata Rodzina“, kuriame išreiškė nepasitenkinimą dėl nepagrįsto kišimosi į moters šeiminius reikalus.²⁷⁰
Kunigas susilaukė ir kitų kaltinamų, štai atleido vargonininką už tai, kad šis užsirašė į šaulių būrį, suorganizavo pavasarininkų kuopelę, kuri pradėjo lietuvių kalbos kursus. Vėliau pradėtas persekioti girininkas. Čia neišvengta intrigų, kunigas kito asmens vardu parašė miškų departamentui skundą dėl kelmų vagystės: „Iš klebonijos tuojau pasipylė gandai, kad lietuvis girininkas ir eigulis iš tarnybos bus paleisti.“²⁷¹  Dėl minėtos situacijos parapijiečiai kreipėsi į Kauno arkivyskupiją, pateikdami skundą. Atsakydamas vyskupui, kunigas Vincentas Mockus rašė lietuviškai, interpretuodamas įvykius iš savo pozicijos. Jis teigė, kad skundo iniciatorius buvo girininkas, kuris, siekdamas surinkti parašus, papirko vietinius valdininkus, mokytojus ir vargonininką malkomis. Klebonas taip pat pabrėžė, jog dauguma šių asmenų buitinėje aplinkoje dažniausiai vartoja lenkų k.²⁷²
Neišvengta nuolatinių tikinčiųjų ginčų bažnyčioje. Parapijoje buvo du lenkų ir lietuvių skirtingi chorai.²⁷³  Mišių metu tarp parapijiečių kildavo nesutarimai dėl giesmių – viena grupė giedodavo lietuviškai, kita lenkiškai.²⁷⁴  Įtempta padėtis buvo jaučiama net ir per iškilmingas šventes. 1931 m. Verbų sekmadienį bažnyčioje įvyko reikšmingas incidentas. Šalia vargonų susirinkę chorai nesutarė, kuria kalba turėtų būti giedama. Tuo metu kunigas Povilas Jasienskis, laikydamas pamaldas, pamokslą skaitė lenkiškai, todėl tiek chorai, tiek parapijiečiai pradėjo giedoti skirtingomis kalbomis, [...] chaosu pasinaudodami rėkė kaip kam patiko“²⁷⁵ Klebonas Vincentas Mockus siekė rasti kompromisą tarp abiejų pusių, tačiau palaikė daugumą. Kilus chorų ginčui, jis nurodė giedoti giesmes lenkų kalba, kadangi lietuviai nesudarė parapijos daugumos.²⁷⁶
Konfliktai pasireikšdavo ir atliekant bažnytines pareigas, ypač dėl procesijų atributų, tokių kaip vėliavos, skambučiai ar baldakimai, nešimo bei patarnavimo mišių metu.²⁷⁷  Dėl tikinčiųjų savivaliavimo, artėjant procesijoms, liturginiai daiktai būdavo užrakinami.²⁷⁸  Pamokslai tikintiesiems turėjo ypatingą reikšmę. Kaip ir giesmių atveju, pamokslo kalba dažnai tapdavo susipriešinimo priežastimi. Kai pamokslas būdavo sakomas lietuviškai, didžioji dalis lenkakalbių
tikinčiųjų palikdavo bažnyčią, likdavo tik valdininkai. Tuo tarpu, kai pamokslas būdavo sakomas lenkų kalba, iš bažnyčios pasišalindavo lietuviai.²⁷⁹
_________________________________________________
269 „Kas dedasi Vendžiogaloje“, Lietuva 289 (1927 12 22), 4.
270 Ibid.
271 Ibid.
272 1926 Klebono Vincento Mockaus raštas Kauno Arkivyskupo Metropolito Kanceliarijos raštą, LVIA f. 1671, ap. 5, b.
463 l. 6
273 „Dėl triukšmo Vendžiogalos bažnyčioj“, Mūsų Vilnius 13 (1931 05 10), 311.
274 „Vendžiogalos respublikoj“, Diena 28 (1935 07 14), 5.
275 „Dėl triukšmo Vendžiogalos bažnyčioj“, 310.
276 Ibid., 311.
277 „Vendžiogalos respublikoj“, 5.
278 „Dėl triukšmo Vendžiogalos bažnyčioj“,311.
279 „Vendžiogalos respublika“, 2.
______________________________________________________
Spaudoje situacija neretai vaizduojama itin aštriai, galima manyti, netgi perdėtai: „Pasakoja vietos mokytojas, kad dažnai ateina pas jį vaikų tėvai ir su ašaromis prašo, kad nemokintų vaikų giedoti Lietuvos himno poterių.“²⁸⁰  Svarbu pabrėžti, kad kiekvieną kartą, kai įvykdavo ryškesnis incidentas, spaudos tekstuose buvo akcentuojama Vandžiogalos parapijos „aplenkinimo“ problema. Daugiausia straipsnelių šia tema pasirodydavo periodiniuose leidiniuose „Mūsų Vilnius“, „Rytas“, „Diena“, „Lietuva“ ar „Lietuvos žinios“. Lenkų grupės dažniausiai buvo vaizduojamos kaip pagrindinės konfliktų kaltininkės, o lietuviai kaip nukentėjusieji. Dėl šios priežasties, ankstesnėje pastraipoje minėtas įvykis sulaukė reikšmingo atgarsio spaudoje.
Vandžiogalos atvejis atspindi to meto viešą retoriką. Lenkų tautos teisės ir interesai Lietuvoje galėjo būti toleruojami tiek, kiek jie neprieštaravo lietuvių tautos teisėms ir interesams. Taip pat tokia retorika atspindėjo tuometines lietuviškąsias nacionalizmo idėjas.²⁸¹
Neretai dėl Vandžiogalos „aplenkinimo“ kaltinami vietos dvarininkai, ypač vyresnioji jų karta. Minint Chmieliauskus, Skirgailas, Rimdeikas, Rusteikas, Noreikas, Koreivas ir kt. [...] kurie dėl visiems žinomų aplinkybių išsiskyrė iš Lietuvos tikrųjų sūnų tarpo ir pasekė svetimas madas [...].²⁸² Dažnai minimas žodis ponai: [...] ponai vertė nepasiduoti Lietuvos valdžiai“²⁸³ arba bandoma sumenkinti turtingesnius vietos gyventojus: [...] tai vis dėka mūsų agitatorių lenkų dvarininkų. Tik nabagai užgirdę, kad artinasi bolševikų raudonoji gvardija, visi dumia į Varšuvą palikę savo dvarus.“²⁸⁴
Reikėtų nepamiršti, kad Vandžiogalos parapijoje gyveno ir nemaža žydų bendruomenė.
Įdomu tai, jog kai kuriais išskirtiniais atvejais jiems taip pat buvo priskiriamos lenkinimo iniciatyvos. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad 1937 m. miestelyje veikė vietinis klubas, kuriame vykdavo įvairūs susibūrimai. Jo patalpose buvo eksponuojama įdomi atributika: žemėlapiai ir paveikslai, kurie, tikėtina, galėjo būti likę dar iš POW veiklos laikotarpio. Klube vyko susirinkimai ir paskaitos, o viena iš jo funkcijų buvo finansinė parama nariams. Klubas rūpinosi lengvesnėmis paskolų sąlygomis. Šiai organizacijai vadovavo [...] sena dvarininkė, krikštyta žydė [...]²⁸⁵.
____________________________________________________
280 „Vendžiogalos respublikoj“, 5.
281 Balkus, Kaip Kovno tavo Kaunu, 32.
282 „Vendžiogala“, Mūsų Vilnius 9 (1931 03 31), 214.
283 „Vendžiogalos respublikoj“, 5.
284 „Vendžiogala“, 1.
285 „Vendžiogalos respublika“, 2.
____________________________________________
4.3. Tautinė tapatybė ir pamaldų kalba
Prieš tai aprašyti įvykiai liudija parapijos bendruomenės susiskaldymą, kuris pasireiškė įvairiomis formomis ir kai kuriais atvejais virto kuriozinėmis situacijomis. Panašu, kad dauguma parapijiečių konfliktų buvo susiję su kalbos klausimais. 1918–1940 m. didžiausią įtampą kėlė pamaldų kalbos pasirinkimo klausimas, kuris buvo svarstomas aukštesnėse bažnytinėse institucijose. Iki 1930 m. pabaigos teisę pasirinkti, kokia kalba skelbti pamokslą turėjo mišias laikantis kunigas. Tuo metu, tarnavęs Vandžiogalos parapijoje, klebonas Vincentas Mockus rėmėsi daugumos nuomone, todėl pamokslai buvo skelbiami lenkiškai. Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvius piktino ši situacija. Kartais jie bandydavo kelti klausimą viešai, rašyti straipsnius į laikraščius arba kreiptis į Kauno Arkivyskupiją. Tačiau situacija buvo sudėtinga, nes nei lietuviai, nei lenkai nerado bendros kalbos, o bažnyčios dvasininkai tapo tarpininkais ir dažnai būdavo kaltinami dėl kilusių konfliktų.
Šiame skyriuje svarbu apžvelgti gyventojų tautinę tapatybę, kuri turėjo reikšmingą įtaką anksčiau minėtoms parapijos problemoms. Remiantis 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Vandžiogalos miestelyje gyveno 269 Romos katalikai, 374 žydai ir 136 asmenys, priklausantys kitoms tikyboms. Deja, neturime duomenų, leidžiančių išsamiai įvertinti konfesinę ir tautinę sudėtį parapijai priklausančiuose kaimuose.²⁸⁶  Taip pat iš šių duomenų nėra aišku, kiek iš 269 Romos katalikų save tapatino su Lietuva ar Lenkija. Vis dėlto, jie atskleidžia regiono etninį ir konfesinį įvairialypiškumą, kuris turėjo įtakos tolimesniems vietos bendruomenių santykiams. Reikia nepamiršti ir jau minėtų Ibėnų, kuriose dominavo sentikių bendruomenės.
Aiškesnė situacija matoma XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuomet buvo įgyvendintas visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. 1923 m. Vandžiogalos valsčiaus apylinkėse gyventojų pasiskirstymas pagal tautybę buvo toks: lietuvių – 3487, žydų – 335, lenkų – 3151, rusų – 1197, kitų – 68.²⁸⁷ Taip pat galime remtis Kaune išduotų vidaus pasų kortelių duomenimis. Vandžiogalos valsčiuje buvo išduoti šie pasai: 632 lietuviams, 130 lenkams, 26 rusams, 95 žydams ir 19 asmenų, priskirtų kitoms tautybėms.²⁸⁸
Pagal turimus statistinius duomenis matyti, kad Vandžiogalos valsčiaus apylinkėse daugumą sudarė lietuviai. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog šie duomenys atspindi viso valsčiaus situaciją, o parapijos mastu ji galėjo skirtis. Be to, turime atidžiai vertinti 1923 m. surašymo duomenis dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dalis gyventojų vis dar nebuvo tvirtai apsisprendę dėl savo tautinio tapatumo – ypač lenkiškai kalbantieji dažnai negalėjo tiksliai įvardyti savo tautinės priklausomybės. Reikia atsižvelgti į tai, jog gyventojų surašymo metu visuomenėje vyravo stiprios antilenkiškos nuotaikos, kurios galėjo daryti įtaką neapsisprendusiems gyventojams deklaruoti save lietuviais.²⁸⁹
___________________________________________________________
286 Тройницкий Николай Александрович Ле Дантю Л. Е., Населенные места Российской империи в 500 и более
жителей с указанием всего наличного в них населения и числа жителей преобладающ. (С-Петербург: 1905), 90.
287 Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, 81–83.
288 Balkus, Kaip Kovno tapo Kaunu, 229.
289 Balkus, Kaip Kovno tapo Kaunu, 
__________________________________________________________
Remiantis išduotų pasų kortelėmis, būtina vengti skubotų išvadų apie gyventojų tautinį tapatumą. Mindaugas Balkus atkreipia dėmesį, jog dalis lenkų tautybės asmenų Lietuvoje pasuose nurodydavo lietuvių tautybę, siekdami tam tikrų naudos siekių – lengvesnės integracijos į visuomenę ar norėdami išlaikyti palankesnes pozicijas verslo aplinkoje.²⁹⁰  Pažymėtina, kad dalis lenkakalbių šeimų, paveiktų modernaus lietuvių tautinio judėjimo idėjų, apsispręsdavo tapatintis su lietuvių tautybe.²⁹¹
Vandžiogalos parapijos atvejis liudija, kad apylinkių gyventojų tautinė sudėtis buvo nevienalytė, tai patvirtina ir surašymo duomenys, kuriuose nurodoma, kad beveik pusė valsčiaus gyventojų buvo lenkai. Bažnytiniai dokumentai leidžia daryti prielaidą, jog pačioje Vandžiogalos parapijos centre, miestelyje lenkakalbių bendruomenė galėjo būti dar gausesnė nei atspindi oficialūs statistiniai šaltiniai. Pastebėtina, kad tiek oficialiuose bažnyčios dokumentuose, tiek to meto spaudos publikacijose, Vandžiogalos lietuviai savo tautinę tapatybę viešai dažniausiai grindė kalbiniais, vietovardiniais ir asmenvardiniais argumentais. Pavyzdžiui, Stasys Tijūnaitis dienraštyje „Lietuva“ pažymi, kad apie pusė Vandžiogalos parapijos vietovardžių yra aiškiai lietuviškos kilmės, o šiuose kaimuose gyvenantys žmonės dažniausiai turi lietuviškas pavardes. Tolesnėje straipsnio dalyje pateikiami konkrečių kaimų ir pavardžių pavyzdžiai.²⁹²

Panašiai dėsto ir Vandžiogalos valsčiaus sekretorius Juozas Ziminskas, žurnale „Mūsų Vilnius“ remiasi istoriko Teodoro Narbuto tezėmis apie Vandžiogalos vietovardį. Jis taip pat išskiria lietuviškiausius apylinkių vietovardžius: Užumiškiai, Žiogaičiai, Naujasodžiai bei pavardes, tokias kaip Petraičiai, Martinaičiai, Želniai, Garniai ir kt.²⁹³  Šiame straipsnyje įvardijamas ir kalbinis aiškinimas: „Senesni žmonės pasakoja, kad dar visai neseniai visame valsčiuje žmonės tik lietuviškai kalbėjo. [...] dauguma, kaip žinia, savinasi bajorų titulus, nors retas kuris bajorystę dokumentaliai gali įrodyti; tačiau neišmokę kalbėti lietuviškai, neišmoko nė lenkiškai“.²⁹⁴ Iš to galima daryti išvadą, kad problema dažniausiai buvo siejama su bajorų sluoksniu, o lenkų kalba
buvo vertinama kaip laikinas, socialinės mados reiškinys, todėl nenuostabu, kad pagrindiniai konfliktai parapijoje dažniausiai buvo susiję su kalbos vartojimo klausimais.
Pasak Kristofo Buchovskio, lietuviai nuolat pabrėždavo, kad etninėse Lietuvos žemėse gyvena nedaug tikrų lenkų. Šiai tezei pagrįsti dažniausiai buvo naudojamas lietuviškų pavardžių argumentas – esą lietuviška pavardė yra svariausias lietuviškumo įrodymas, o lenkų kalba buvo vartojama tik dėl klaidingų įsitikinimų.²⁹⁵
________________________________________________________
289 Balkus, Kaip Kovno tapo Kaunu, 229.
290 Ibid., 57.
291 Ibid.
292 „Vergijos liekanos mūsų bažnyčiose“, Lietuva 241 (1927 10 26), 8.
293 „Dėl Vendžiogalos sulenkėjimo“, Mūsų Vilnius 24 (1936 12), 427.
294 Ibid.
295 Buchowski, Litvomanai ir polozinuotojai, 278–279.
_____________________________________________________

Analizuojant tarpukario laikotarpio šaltinius, išryškėja įdomus lingvistinis reiškinys, susijęs su pačiu Vandžiogalos parapijos vietovardžio rašymu. 1932 m. klebonas Klemensas Gabrys kreipėsi į Kauno metropolijos kuriją dėl vietovardžio rašymo formos suvienodinimo.²⁹⁶ XIX a. ir XX a. pradžioje dažniausiai buvo vartojama forma Vendžiogala, kuri buvo plačiai paplitusi ir tuo metu laikyta įprasta. Tai matyti ir 1918–1940 m. lietuviškoje spaudoje, valsčiaus bei parapijos dokumentuose. Vietovardžio rašymas dažnai priklausė nuo individualaus rašančiojo supratimo ir įpročio. Įžengus į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį vis dažniau dokumentuose matoma lietuviškoji ir oficialioji forma. Tačiau klebonas prašo pagaminti anspaudus naudojant Vendžiogala. Apskritai, pažymėtina, jog iki pat 1932 m. Vandžiogalos bažnyčia neturėjo oficialių rekvizitinių anspaudų. Gana įdomu ir tai, jog klebonas Klemensas Gabrys išlaikė nuoseklią poziciją vietovardžio vartosenos atžvilgiu net ir 1932 m., kuomet, parapijoje lietuviškumas buvo įleidęs gilias šaknis.
Vis dėlto, naujai gaminant anspaudą buvo pasirinkta forma Vandžiogala, kadangi būtent tokia forma įrašyta oficialiame Lietuvos Bažnytinės provincijos elenche.²⁹⁷
Pirmieji lietuvių prašymai įvesti pamokslus ir giedojimus lietuvių kalba Vandžiogalos bažnyčioje pasirodė 1926 m. Parapijiečiai kreipėsi į vyskupą, išreikšdami savo nepasitenkinimą dėl vyraujančios lenkų kalbos.²⁹⁸ Reikia pažymėti, kad daugiausiai pasirašančiųjų po prašymų buvo iš Gelnų kaimo ir Vandžiogalos miestelio.²⁹⁹ Prašymas buvo pagrįstas jau minėta statistika, ypač akcentuojant 1923 m. surašymo duomenis.³⁰⁰ Kiekvieną parapijiečių prašymą dėl lietuvių kalbos įvedimo pamaldose lydėdavo klebono paaiškinimas. Tiek Vincentas Mockus, tiek vėliau klebono pareigas einantis Klemensas Gabrys situaciją vertino panašiai, pabrėždami būtinybę atsižvelgti į parapijos tikinčiųjų sudėtį, t. y., kad lenkų buvo dauguma.³⁰¹
Nepaisant to meto klebonų išreikšto nepalankumo ir kritiško požiūrio į lietuvių kalbos vartojimą bažnyčioje, 1927 m. Vandžiogalos parapijos tikintieji pirmą kartą išgirdo pamokslą lietuvių kalba. Šis įvykis lietuviškoje parapijos bendruomenėje buvo įvertintas kaip reikšmingas momentas ir prilygintas istorinei dienai.³⁰² Tikėtina, jog klebono sprendimą pasakyti pamokslą lietuvių kalba lėmė aplinkybė, jog pamaldos buvo skirtos vyskupui Jurgiui Matulaičiui. Be to, pamaldose dalyvavo tikintieji iš aplinkinių kaimų, kuriuose gyventojų daugumą sudarė lietuviai.³⁰³
__________________________________________________________
296 1932 02 03 Vandžiogalos klebono prašymas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 18.
297 1932 02 04 Kauno Metropolijos Kurijos įsakymas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 19.
298 1926 01 09 Vandžiogalos parapijiečių kreipimasis į Žemaičių vyskupą, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 4
299 Ibid.
300 1923 Vandžiogalos valsčiaus gyventojų surašymo išrašas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 3.
301 1926 Klebono Vincento Mockaus atsakymas į Kauno Arkivyskupo Metropolito Kanceliarijos raštą, l. 6.
302 „Istorinė diena – lietuviškas pamokslas“, Lietuva 32 (1927 02 09), 5.
303 Ibid.
__________________________________________
Šis įvykis Vandžiogalos parapijoje sukėlė didelius lūkesčius dėl platesnio lietuvių kalbos naudojimo bažnyčioje. Vis dėlto, kaip liudija vėlesni įvykiai, lietuviški pamokslai kurį laiką dar nebuvo įtraukti į reguliarią praktiką.
1930 m., didėjant lietuviškai kalbančių parapijiečių skaičiui, pamaldų kalbos problema tapo dar aktualesnė. Svarbu pabrėžti, kad tuo metu parapijoje jau veikė įvairios visuomeninės ir kultūrinės organizacijos, kurios stiprino lietuvių tautinį sąmoningumą. Be to, parapijoje buvo susiformavusi lietuvių inteligentų grupelė, o valsčiaus administracijoje dominavo lietuviai, todėl tais pačiais metais lapkričio 7 d. tuometinis valsčiaus viršaitis vėl kreipėsi į Kauno Arkivyskupą. Šis prašymas buvo grindžiamas ne tik anksčiau minėtais surašymo duomenimis, bet ir akcentuojama Vytauto Didžiojo metų svarba. Pasirašiusieji asmenys apėmė ne tik seniūnus, bet ir parapijų mokytojus, policijos nuovados darbuotojus bei šaulių būrių narius.³⁰⁴ Šis aspektas išryškina platesnį bendruomenės įsitraukimą ir siekį spręsti pamaldų kalbos klausimą, kuris nebeapsiribojo vien tik individualių parapijiečių prašymais.
Kaip minėta anksčiau, tarnavę klebonai dažnai nesutiko su lietuvių prašymais ir dažniausiai situaciją aiškino pagal savo požiūrį. Pavyzdžiui, į minėtą viršaičio dokumentą klebonas Vincentas Mockus atsako, pateikdamas savo vertinimą ir pabrėždamas, kad lietuviškai kalbančių parapijoje yra tik apie 100, o vien lenkiškai kalbančių 4000.³⁰⁵  Įdomu, jog su šiuo pareiškimu buvo pridedamas ir lapas, kuriame išskiriami lietuviškai kalbančių Vandžiogalos parapijos svarbiausių įstaigų tarnautojai. Pavyzdžiui, valsčiaus valdyboje – 4 asmenys, policininkai – 3, jų žmonos – 2, girininkas ir jo padėjėjas, eiguliai – 2, jų šeimos nariai – 3, felčeris ir jo sugyventinė, vaistininkas su žmona, pašto viršininkas ir jo šeima, mokytojai – 15, naujakuriai – 20.³⁰⁶
Nepaisant klebono pastangų įtikinti arkivyskupą, 1930 m. gruodžio 16 d. Kauno Metropolijos kurijos rašte nurodoma, kad pamaldų tvarka lietuvių kalba turėtų būti: kiekvieną sekmadienį – evangelija, o kas antrą sekmadienį – pamokslas. Lenkų kalba paliekami giedojimai iki mišių.³⁰⁷ Naujai tvarkai įgyvendinti ir darbo krūviui palengvinti į parapiją buvo atsiųstas vikaras Povilas Jasienskis.³⁰⁸ Tačiau nors ir įvedus naują pamaldų tvarką skundų nemažėjo. Iš dokumentų galime spręsti, jog nauja tvarka iš karto nepritapo. Per sekmadienius, skirtus lietuviams, minėtasis vikaras išvykdavo iš klebonijos, o klebonas Vincentas Mockus lietuviškai skaitydavo tik evangeliją.
 1930 11 07 Vandžiogalos valsčiaus viršaičio prašymas Kauno Arkivyskupo Metropolito Kanceliarijai,  LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 7.
___________________________________________
305 1930 12 10 Klebono Vincento Mockaus raštas Kauno Arkivyskupo Metropolito Kanceliarijai, LVIA f. 1671, ap. 5,
b. 463 l. 11.
306 1930 12 08 Klebono Vincento Mockaus sudarytas sąrašas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 13.
307 1930 12 16 Kauno Metropolijos kurijos raštas nr. 3603, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 15.
308 „Bažnyčioje įvedama lietuvių kalba“, Rytas 289 (1930 12 19), p. 6.
_________________________________________________________
Lietuviškos pamaldos buvo laikomos vėlesniu laiku ir trukdavo labai trumpai. Pradžios mokyklose tikyba buvo dėstoma tik lenkų kalba, o giedojimai išliko lotyniški.³⁰⁹
Patys parapijiečiai taip pat reiškė nepasitenkinimą. Dalis lenkakalbių sąmoningai vengdavo bažnyčios pamaldų, kai pamokslas būdavo sakomas lietuviškai, o kai kurie, jį išgirdę, demonstratyviai palikdavo bažnyčią.310 Galima daryti prielaidas, jog klebonas buvo linkęs palaikyti daugumą iš finansinių paskatų: „Bet klebonų tokiose parapijose padėtis, pasirodo, yra nepavydėtina. Sumažinsi lenkiškų pamaldų skaičių – dalis parapijonų nebeduos bažnyčiai aukų“ ³¹¹.
Nuo 1932 m., klebono pareigas pradėjus eiti Klemensui Gabriui, situacija kuriam laikui aprimo, tačiau bažnyčios chorai vis dar kėlė problemas. Be to, parapijiečiai ir toliau jautriai reagavo į įvairius kunigo sprendimus. 1936 m. bažnyčioje dar vis giedodavo du lenkų ir lietuvių chorai. Giesmininkai tarpusavyje nesutardavo. Čia kaltinimai metami lenkiškajam chorui: „Lenkų choristai įvairiais būdais, prasilenkiančiais net su padorumo dėsniais, stengiasi lietuvių chorą susilpninti – išardyti, terorizuoti morališkai tuos vietos gyventojus, kurie prisirašę yra prie lietuvių choro. Taip pat grasina kunigams ir vargonininkui.“³¹² Nėra aišku kiek reali ir rimta tuometinė situacija, tačiau po prašymu pasirašė vietos šaulių būrio vadas, apylinkės jaunalietuvių vadas, Vilniaus vadavimo skyriaus pirmininkas bei lietuvių visuomenės įgaliotas asmuo.³¹³  Sureagavo ir klebonas Klemensas Gabrys, prašydamas vietoj dviejų palikti vieną chorą.³¹⁴ Pamaldų tvarka buvo supaprastinta: vieną sekmadienį jos būdavo laikomos lietuviškai, kitą – lenkiškai.³¹⁵
Surastas kompromisas neišsprendė parapijiečių konfliktų. Lietuviškoji Vandžiogalos parapijos intelektualų grupelė ir toliau teikė prašymus Kauno arkivyskupijai, o spaudoje pasirodydavo kaltinimai ir priekaištavimai klebonui Klemensui Gabriui: [...] K. Gabrys vėl apvylė lietuvius, sulaužydamas savo duotą žodį. Vėl neleido lietuviams giedoti lietuviškai, o lenkai vėl giedojo po senovei.“³¹⁶  Arba [...] rožančių giedoti lietuviškai dabar vėl neleidžia [...].³¹⁷ Tuo pat metu, 1939 m., kunigas gavo keletą anoniminių raštų, kuriuose, pasitelkiant Maironio ir Petro Karužos posmais, buvo mėginama pamokyti kunigą, įžeidinėti ir grasinti.³¹⁸ Klebonas dažniausiai sureaguodavo į pateiktus skundus rašydamas Kauno Arkivyskupui, tačiau šį kartą dėl šmeižtokreipėsi į „XX amžiaus“ laikraščio redakciją. Kunigo rašte matoma griežta ir tvirta retorika – jame reikalaujama ištaisyti 283-iajame laikraščio numeryje publikuotą straipsnį, kuriame rašoma, jog klebonas uždraudė giedoti rožančių lietuviškai.³¹⁹
__________________________________________________
309 1931 06 19 Vandžiogalos parapijos lietuvių memorandumas Kauno Arkivyskupui Metropolitui nr. 1205, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 16.
310 1931 12 17 Kun. A. Syraus pareiškimas-prašymas Kauno Metropolijos Arkivyskupui, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. ³¹¹ „Vendžiogalos respublika“, 2.
312 1936 03 08 Vandžiogalos parapijos lietuviškų organizacijų ir visuomenės prašymas Kauno Arkivyskupui, LVIA f.
1671, ap. 5, b. 463 l. 20.
313 Ibid.
314 1936 03 09 Vandžiogalos parapijos klebono Klemenso Gabrio prašymas Kauno Arkivyskupui, LVIA f. 1671, ap. 5,
b. 463 l. 19.
315 1936 09 16 Kauno Metropolijos Kurijos raštas Vandžiogalos parapijos klebonui, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 24.
316 „Vandžiogala“, Lietuvos Aidas 758 (1939 12 09), 3.
317 „Klebonas uždraudė lietuviams giedoti rožančių“, XX amžius 283(1939 12 09), 10.
318 1939 11 26 Nežinomų parapijiečių raštas sulenkėjusiems kunigams, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 37.
319 1939 Klebono Klemenso Gabrio kreipimasis į „XX amžiaus“ redakciją, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 38.
___________________________________________________

Dėl nuolatinių nuogąstavimų ir didėjančios įtampos, Kauno arkivyskupija 1939 m. spalio 24 d. pradėjo Vandžiogalos bažnyčios pamaldų pertvarkymo projektą, kuriame buvo ieškoma kompromiso. Svarbu pabrėžti, kad bažnytinės institucijos, spręsdamos panašias problemas, siekė neatskirti lenkiškai kalbančių gyventojų nuo bažnyčios.³²⁰  Atrodo, kad taip elgėsi ir klebonas Klemensas Gabrys. Pateiktame rašte redakcijai dvasininkas teigia, jog jam sudėtinga išlikti ištikimam tiek tėvynei, tiek Dievui. Jis taip pat kelia klausimą, kaip elgtis su žmonėmis, kurie laiko save lietuviais, tačiau kalba lenkiškai.³²¹  Negalima ignoruoti ir finansinių motyvų. Susiklosčiusi situacija dar labiau pablogino ir taip sudėtingą Vandžiogalos bažnyčios ir klebonijos finansinę padėtį. Parapijiečiai laikėsi savo įsitikinimų – pamaldų nelankydavo, jei jos vyko ne jų kalba. 1940 m. kalėdojimų metu surinkta suma nesiekė 500 litų, o apie 120 šeimų atsisakė įsileisti kunigą į namus. Per bažnyčioje vykusias rinkliavas nesurinkta nė trečdalio lėšų, o bažnyčios tarnautojai gavo mažiau nei pusę savo atlyginimo.³²²
Remiantis išlikusiais dokumentais, galima spręsti, jog Kauno arkivyskupijos kurija neturėjo aiškaus nutarimo sprendžiant Vandžiogalos parapijoje kilusius konfliktus. 1940 m. sausio 18 d. Kurija nutarė dviem savaitėms uždrausti bet kokius giedojimus bažnyčioje, siekdama sumažinti įtampą tarp parapijiečių. Tuo pačiu sprendimu klebonui ir vikarui buvo pavesta pradėti dialogą su tikinčiaisiais.³²³ Įvykdytas įsakymas situacijos nepakeitė. Galima manyti, kad bažnyčios dvasininkai Kauno arkivyskupijos kurijos nutarimus interpretavo individualiai. Panašu, kad tarp klebono Klemenso Gabrio ir vikaro Petro Mikučio sutarimo nebuvo. Štai, tų pačių metų vasario 19 d. raporte klebonas dėsto: [...] kun. Mikutis [...] stengiasi lietuviams įkalbėti, kad šitoji bažnytinė bausmė specialiai tik jums, lietuviams, išreikalauta... klebono.“ ³²⁴ Raporte taip pat minimi panašaus pobūdžio kurstymai, kurie, kaip teigiama, galėjo paskatinti vieną iš parapijiečių išdaužti klebonijos langą akmeniu: [...] naktį, prie 25 proc. šalčio, paleido į klebono langus 3-jų kilogramų aštriausiais kampais skaldos akmenį, kuris su didžiausiu trenksmu sutriuškino pirmąjį ir antrinį langą su visais rėmais.“³²⁵
Minėtą incidentą lydėjo anoniminiai Vandžiogalos parapijiečių laiškai, adresuoti arkivyskupui, bei klebono pasiaiškinimai. Vis dėlto, iš turimų šaltinių nėra iki galo aišku, kokiu būdu buvo sprendžiama kalbinė įtampa parapijoje. Tačiau 1940 m. balandžio 12 d. klebonas Klemensas Gabrys pateikė atsistatydinimo pareiškimą.³²⁶
___________________________________________

320 1939 10 24 Vandžiogalos bažnyčioje pridedamųjų pamaldų pertvarkymo projektas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 28.
321 1939 Klebono Klemenso Gabrio kreipimasis į „XX amžiaus“ redakciją.
322 1940 01 04 Klebono Klemenso Gabrio raštas Kauno Arkivyskupui, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 44.
323 1940 01 18 Kauno Arkivyskupijos Kurijos raštas Vandžiogalos klebonui, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 48.
324 1940 02 19 Klebono Klemenso Gabrio raportas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 59.
325 Ibid.
326 1940 04 12 Kauno Arkivyskupijos Metropolito Kanceliarijos raštas, LVIA f. 1671, ap. 5, b. 463 l. 75.
_______________________________________________
Negalima teigti, jog kartu su klebono atsistatydinimu buvo išspręsta ilgainiui susiformavusi problema, tačiau galima manyti, kad situacija kiek stabilizavosi. Vis dėlto, kalbinė ir bendruomeninė įtampa persikėlė į XX a. penktąjį dešimtmetį. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis Vandžiogalos parapijiečių jau buvo pramokė kalbėti lietuviškai, o naujakuriai tapatino save tik su Lietuva. Aptariamuoju laikotarpiu miestelyje įsitvirtino kelios aktyvios lietuviškos organizacijos, kurios nuosekliai vykdė visuomeninę ir švietėjišką veiklą. Nagrinėjant šį atvejį, matyti, kad bažnyčia, užuot buvusi bendruomenę vienijantis centras, veikiau tapo jos susiskaldymo židiniu. Pažymėtina, kad tiek lietuvių, tiek lenkų grupės šioje situacijoje elgėsi panašiai – skatino tarpusavio įtampą ir kurstė konfliktus.
Galiausiai susiklosčiusi situacija neturėjo vieno teisingo priežastingumo ar paaiškinimo, veikiau tai buvo akligatvis. Tiek Lietuvos politinė valdžia, tiek Lenkija skatino konfliktus. Vandžiogalos atveju matomas išskirtinis klebonų elgesys, jie paisė daugumos interesų, o ne tautinių eskalavimų. Pati Kauno arkivyskupija stengėsi švelninti Vandžiogaloje kilusį konfliktą, darydama nuolaidas tam, kad situacija nebūtų dar labiau viešai eskaluojama.
VDU istorijos mgr. Greta Vainaitė