Savanorystė vandžiogaliečiams lenkams yra svarbi vertybė. Jie atlieka įvairius darbus be atlygio, vadovaudamiesi Šv. Rašto išmintimi ir katalikišku gyvenimo būdu. Visa tai jiems ne tik įdomu, bet ir prasminga. Ilgi savanorystės metai branginami ir jais didžiuojamasi.
Tai patvirtina dar vienas įvykis senajame Vandžiogalos šventoriuje, kurio šimtamečiai medžiai kartais kelia pavojų antkapiniams paminklams. Galingos senos liepos šaknys pakėlė ir išvertė šalia stovėjusį gražų, prieš daugiau nei šimtmetį iš švediško rausvo granito pastatytą paminklą. Užrašas ant jo liudija, kad čia palaidota 1916 m. mirusi vos devyniolikos sulaukusi Emilija Bolcewicz. Tai – vienas iš daugelio atvejų, kai griūvantys medžiai šventoriuje naikina paminklus.

Kaip visada, taip ir šį kartą vandžiogaliečiai lenkai jautriai sureagavo ir nusprendė nelikti abejingi: paminklą būtina atstatyti, kad jis neišnyktų, kaip daugybė kitų sugriuvusių.
Visas išlaidas, susijusias su paminklo atstatymu, kilniaširdiškai prisiėmė ilgametė savanorė, ypatingos padėkos verta Zofija Pilypienė. Buvo išlieti nauji pamatai, sutvirtintos atskiros dalys metaliniais elementais. Nuskilusi granitinė kryžiavonė sutaisyta įmontavus metalinę šerdį ir suklijavus specialiais klijais. Tokie darbai visuomet pareikalauja nestandartinių sprendimų ir kruopštumo, tačiau viską pavyko sėkmingai įveikti.
Vandžiogaliečiai lenkai kartu su iniciatore ir rėmėja Zofija Pilypiene džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti dar vieną vertingą šimtametį paminklą, žymintį tautietės Emilijos Bolcewicz amžinojo poilsio vietą. Mes darėme ir darome gerus darbus, norime tai tęsti, nes gera daryti gera – tai suteikia džiaugsmo ir prasmės. Kviečiame ir kitus pabandyti – tikrai patiks.