Kai rudens vėjai pradeda šiaušti medžių lapus, o dienos tampa trumpesnės už naktį, Lietuvoje ima rusenti ypatinga šviesa – žvakių liepsnelių jūra kapinėse. Tai metas, kai sustoja kasdienybės šurmulys, kai mintys ir širdys grįžta prie tų, kurie jau iškeliavo anapus. Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpis – tai mūsų tautos atminties ir dvasinio ryšio su praeitimi simbolis.
Tačiau šiandien, kai į kapines atvykstame automobiliais ir uždegame žvakes nuo žiebtuvėlio, verta prisiminti, kaip šias šventes išgyveno mūsų tėvai ir seneliai – dar ano šimtmečio septintajame dešimtmetyje.
Atmintyje gyvas paprastumo grožis. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia anuomet buvo pilna žmonių nuo ankstyvo ryto.
Vieni atvykdavo autobusais iš miesto, kiti – arklių traukiamais vežimais ar pėsčiomis. Automobilių tais laikais buvo retenybė. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip žmonės atvykdavo – o kokiu nusiteikimu jie tai darydavo.
Bažnyčios šventoriuje ant artimųjų kapų degdavo paprastos, tradicinės žvakės. Jas dažnai užpūsdavo vėjas, todėl reikėdavo išradingumo – žmonės iš popieriaus ar kartono gamindavo mažas užuovėjas, kad šviesa neišblėstų. Galbūt būtent ta pastanga – išsaugoti liepsnelę – simbolizavo norą išlaikyti gyvą ryšį su tais, kurie jau išėjo.
Malda ir atgaila – šventės šerdis. Kai diena būdavo giedra, aplink bažnyčią galima buvo išvysti žmones su rožančiais rankose, einančius keliais – tai buvo gailesčio ir atgailos kelias. Įžengus į prieangį pasitikdavo būrelis elgetų – parapijos žmonėms gerai pažįstamų veidų. Jie buvo vadinami vardais: Stas Savačanski, Olesia, Aleksander, Stanislava, Antosia ir kiti. Žmonės jiems atnešdavo paplotėlių, duodavo kapeikų ar gabalėlį lašinių. O šie, dėkodami, melsdavosi lenkiškai už aukotojų mirusiuosius. Tuo metu elgetos turėjo ypatingą vietą bendruomenėje – buvo tikima, kad jų maldas Dievas išklauso pirmiau. Jie buvo tarsi tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Maldos, giesmės ir susitikimai šviesoje. Švč. Trejybės bažnyčioje visą dieną aidėjo maldos lietuvių ir lenkų kalbomis. Žmonės stovėjo ilgoje eilėje, laukdami galimybės apeiti keliais aplink didįjį altorių, kuriame nuo seno buvo gerbiamas stebuklais garsėjantis Nukryžiuotasis.
Po vakarinių Šv. Mišių šventorius sužibdavo šimtų žvakių šviesa. Tamsą perverdavo ramūs balsai, švelnūs pokalbiai. Žmonės susitikdavo, pasikalbėdavo su kaimynais, dalindavosi prisiminimais. Vaikams tėvai pasakodavo paslaptingas istorijas apie sapnuose matytus mirusius artimuosius ar naktimis girdėtus jų žingsnius. Tokie pasakojimai mažiesiems atrodė ir bauginantys, ir stebuklingi – tarsi prisilietimas prie paslapties, kurios esmė yra meilė ir pagarba gyvenimui.
Ugnies apeigos ir pasiaukojimo kelionė. Per Vėlines šventoriuje, atokiau nuo kitų kapų, buvo sudeginami seni, supuvę ar suniokoti mediniai kryžiai – tarsi senų metų ir sunkių likimų palydos į amžinybę.
O tie, kurie į Vandžiogalą atvykdavo iš toliau, neskubėdavo namo. Jie dar ilgai pasilikdavo bažnyčioje, giedodavo, kalbėdavosi, o kai kurie, pavėlavę į autobusą, likdavo nakvoti pas miestelio žmones.
Kelionė atgal namo – dažnai pėsčiomis, per tamsų mišką, vadinamą Puščia – buvo suvokiama kaip savotiška atgaila, auka už mirusiuosius. Toks buvo tikėjimo stiprumas ir gyvenimo paprastumas, kuriame slypėjo nepaprastas dvasinis turtingumas.
Gyvieji ir mirusieji – vienos atminties dalis. Praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet tų dienų dvasia tebėra gyva. Ji primena, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės – tai ne tik tradicija ar religinis paprotys. Tai mūsų tautos širdies atodūsis, mūsų ryšys su protėviais, su amžinybe, su pačiais savimi.
Kai šiemet uždegsime žvakę ant artimųjų kapo, verta stabtelėti akimirkai ir pagalvoti – galbūt ta liepsnelė yra ne tik šviesa mirusiesiems, bet ir tiltas, jungiantis mus visus – gyvus ir išėjusius – vienoje begalinėje atminties šviesoje.
Ričardas Jankauskas
