Išlydėti Vandžiogalos varpų gaudesio, Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai leidosi Pajieslio link.
Rytas buvo apsuptas rūko ir tylos. Pilka dulksna gaubė laukus, o autobusai, lyg lėti laivai, plaukė per miglotą lygumą. Kelias vinguriavo tarp medžių, žvyru ir duobėmis, tarsi norėdamas patikrinti keliautojų ryžtą. Už langų slinko vėlyvo rudens peizažas – pilkšvas dangus, šlapios dirvos, reti lapai ant nuogų šakų. Visa tai kūrė nuotaiką, primenančią susikaupimą ir pagarbą istorijai, į kurią tądien buvo žengiama.
Kelionės tikslas – Pajieslys. Nedidelis kaimas prie Jiesios upelio žiočių, ten, kur ši susitinka su Šušvės vandenimis.

Ši vieta mena ne tik gamtos ramybę, bet ir gilius istorijos ženklus.
Sustojome prie medinės Švč. Mergelės Marijos Liūdinčiųjų Guodėjos bažnyčios – kuklios, bet nepaprastai jaukios šventovės, atneštos čia iš Pašušvio XIX amžiaus viduryje. Ši bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir liudijimas apie žmonių ištikimybę tikėjimui, tautai ir atminčiai.
Jos fundatorė – lenkų grafaitė Teodora Uršulė Otilija Butlerytė-Pilsudska (1811–1886), Lenkijos maršalo Juzefo Klemenso Piłsudskio senelė. Ji rūpinosi šios šventovės statyba ir globa, o dabar ilsisi šventoriuje priešais bažnyčią.
Prie jos kapo šventės dalyviai sustojo tyloje. Uždegtos žvakės pleveno rūkui susimaišius su vos juntamu vėjo dvelksmu. Padėtos gėlės ir nuoširdi malda liudijo pagarbą moteriai, kuri savo darbais įrašė savo vardą tiek šios vietovės, tiek visos Lenkijos istorijoje.
Tą dieną Teodoros Uršulės Otilijos Butlerytės-Pilsudskos amžinojo poilsio vieta atrodė ypatingai – šviesos, tylos ir pagarbos kupina. Ji priminė kitą, visiems gerai žinomą vietą – jos anūko Juzefo Piłsudskio širdies ir jo motinos memorialą Rasų kapinėse Vilniuje, kasmet lapkričio 11-ąją pasipuošiantį žvakių jūra.
Pagerbti buvo ir šventoriuje ilsintys kiti tautiečiai – 1863 metų sukilimo dalyviai bei rėmėjai, kurių atminimas čia išlikęs ne mažiau gyvas nei jų dvasios jėga.
Atsisveikinę su Pajiesliu, šventės dalyviai dar kartą pažvelgė į rūkų apsuptą bažnyčią, tarsi į tylų praeities liudytoją, ir iškeliavo Šventybrasčio link. Ten laukė kiti susitikimai, kiti atminimo ženklai – vis ta pati istorijos ir atminties grandinė, jungianti žmones, laikus ir vietas.