Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai iš Pajieslio leidosi į kelionę Šventybrasčio link. Tai buvo kelias ne tik per mūsų krašto žemes, bet ir per istorines atminties erdves – vietas, kuriose susipina Lietuvos ir Lenkijos kultūros, žmonių likimai ir senųjų giminės linijų atgarsiai.
Pravažiavus Kėdainių miestą, menantį Radvilų klestėjimo epochą, iš rūko tarsi išplaukė barokinė Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Apytalaukis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, nuo XV amžiaus priklausiusi žymioms lenkų bajorų giminėms: Šiukštoms, Karpiams, Tiškevičiams, Zabieloms. Jų atstovai ne kartą stovėjo prie svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sprendimų slenksčio.

Šioje bažnyčioje 1909 m. liepos 14 d. susituokė Aleksandras Milošas ir Veronika Kunotaitė – vieno ryškiausių XX a. kūrėjų, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo tėvai.
Vos už kelių kilometrų Nevėžys ima vadintis Isos vardu, o aplinkinės vietovės virsta lyg gyvu „Isos slėnio“ puslapiu, kuriame juntamas poeto vaikystės dvelksmas ir iš literatūros sklindantis šviesos, melancholijos ir prasmės mišinys.
Tolstant nuo Apytalaukio, tirštas rūkas lydėjo ir minėjimo dalyvių autobusus, judančius šiaurės link. Pravažiuotas Šatenių kaimas – vieta, kur poeto motinos Veronikos tėvų, Zigmanto ir Juzefos Sirutytės Kunatų dvare, 1911 m. gimė Česlovas Milošas. Tai kraštas, kuriame dar ir šiandien juntamas švelnus tų laikų atspindys.
Galiausiai kelionė nuvedė į Šventybrastį. Čia, Kristaus Atsimainymo bažnyčioje, 1911 m. spalio 18 d. buvo pakrikštytas mažasis Milošas. Šventovė, deja, pasitiko liūdnu vaizdu – drėgmės pažeistos sienos, vandens žymės, tyliai bylojančios apie ilgai kauptą nerūpestingumą. Ne vienam svečiui kilo klausimas: kodėl nėra jokio ženklo, primenančio, kad būtent čia prasidėjo vieno didžiausių Vidurio Europos literatūros balsų kelias? Juk pats poetas apie šią vietą, pusiau juokaudamas, pusiau rimtai, yra pasakęs: „Čia išsižadėjau velnio.“
Šventoriuje ilsisi jo protėviai – Zigmuntas Kunotas, Simonas Sirutis, grafaitė Eufrozina iš Kossakovskių Sirutienė. Šventybrasčio bažnyčia stovi ant skardžio, apsupto didingų ąžuolų. Jų šakos, regis, dengia ne tik žemę, bet ir laiką – čia stovint apima keistas, sunkiai nusakomas iškilumo jausmas. Prie protėvių kapų padėtos gėlės ir žvakės tapo pagarba žmonėms, kūrusiems šio krašto dvasią.
Nuo skardžio vingiuotu takeliu kelionės dalyviai leidosi į netoliese esantį Sukilėlių slėnį – vietą, kur 1863 m. spalį įvyko kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių mūšis su caro kariuomene. Čia amžinojo poilsio atgulė 75 žuvę kovotojai. Tarpukariu pastatytas paminklas su užrašu „Garbė nugalėtiesiems“ iki šiol primena apie tuos, kurie pasirinko laisvės kelią, nors žinojo, kokia gali būti jo kaina.
Prie paminklo sukalbėta malda, padėtos gėlės ir žvakutės. Jaunieji svečiai, jų mokytojai ir visi kelionės dalyviai išsiskirstė apmąstydami istorijos eigą ir žmonių ryžtą. Tai buvo dar viena iškalbinga pamoka, kurios Vandžiogalos lenkų bendruomenė nepamiršta perteikti ateinančioms kartoms.