Vandžiogala, lapkričio 9-oji. Lenkijos nepriklausomybės 107-ųjų metinių išvakarės miestelį pasitiko ramus, vėsus rytas, tačiau jo rimtį greitai užpildė gyvybinga bendruomenės dvasia. Visi ankstesnės dienos tradicinio vandžiogaliečių lenkų istorinės atminties reido po Kauno ir Liaudos kraštą dalyviai – mūsų tautiečiai iš Žemutinės Silezijos vaivadijos pietvakarių Lenkijoje, Vandžiogalos Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai ir kiti miestelio žmonės – 9 valandą susirinko į senąją Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią šv. Mišioms lenkų kalba.
Neatsitiktinai šis rytas prasidėjo iškilmingu jaunimo žygiu – svečių organizacijų ir mokyklų vėliavos išdidžiai plazdėjo jų rankose, kai jie žengė bažnyčios nava link didžiojo altoriaus.

Tai buvo ne tik pagarbus gestas, bet ir tylus priesaikos kartojimas tiems, kurių atminimui tą dieną buvo aukojamos Mišios. Šiandien ilsisi Anapilyje, bet jų gyvenimo credo – Dievas, Garbė, Tėvynė – iki šiol gyvas tarp Vandžiogalos sienų. Tarp pagerbtųjų – ir Pajieslio Švč. Mergelės Marijos Liūdinčiųjų Guodėjos bažnyčios fundatorė, Lenkijos maršalo Juzefo Klemenso Pilsudskio senelė Teodora Uršulė Otilija Butlerytė-Pilsudska, taip pat visa garbinga šios giminės atminimo linija. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. Tomas Trečiokas, o svečių giesmės ir patarnavimas liturgijai suteikė ypatingo šventiškumo.

Po Mišių šventoriuje tęsėsi gyvas minėjimas. Čia darbavosi Lenkijos TV Polonia laidos „Wschód“ kūrybinė grupė, kalbinusi vandžiogaliečius ir fiksavusi šios bendruomenės ryšį su istorija. Rankose laikydami degančias žvakes, dalyviai tyliai žygiavo prie 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių bei kitų krašto šviesuolių amžinojo poilsio vietų. Klausydamiesi pasakojimų apie jų gyvenimus, kovą ir auką, žmonės meldėsi ir degė žvakes – taip jų atminimas buvo dar kartą pakylėtas virš kasdienybės.
Dvi dienas Vandžiogaloje viešėję svečiai iš Lenkijos kartu su tautiečiais aplankė keliolika Kauno ir Liaudos krašto kapinių. Kiekvienoje jų trumpam sužibo ugnelė ir skambėjo malda už tautiečius, žuvusius kovose „Už mūsų ir jūsų laisvę!“. Jaunieji svečiai ir jų mokytojai įdėmiai klausėsi istorijų apie mūsų krašto praeitį, apie žmones, kurių drąsa ir ryžtas leido išlikti čia gyvenančiai bendruomenei.
Tai buvo dar viena jautri ir prasminga istorijos pamoka – tokia, kuri ne tik praturtina protą, bet ir įpareigoja širdį. Vandžiogalos lenkai ją atsakingai perduoda iš kartos į kartą, kad gyvas išliktų atminimas, jungiantis dabartį su didinga praeitimi.