1918–1940 metais susiformavęs modernus lietuviškasis nacionalinis naratyvas buvo ypač nukreiptas prieš lenkų tautines bendrijas. Jis nekilo vien iš 1919 metų vykusios Vilniaus okupacijos; šis diskursas užaugo palaipsniui – kai buvusiose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse vykstant modernių tautų formavimosi procesams, lenko tapatybės suvokimas patyrė daug įvairių krizių. Konflikto ištakos siekia dar tarpukario pradžią. Prasidėjęs modernusis lietuvių tautinis judėjimas atspindėjo to meto bendras Europos nacionalines idėjas, kurios pirmiausia skleidėsi kultūrinėje terpėje. Augančios lietuvių tautinės mikrogrupės dažnai žvelgė neigiamai į stipriai dominuojančią lenkų bendruomenę, kuri kai kuriose vietovėse sudarė gyventojų daugumą.

Lietuvių tautinio atgimimo epicentre atsidūrė ir Vandžiogalos krašto lenkai, kurie patyrė tikrą kultūrinės revoliucijos mastą. Vandžiogalos atlietuvinimui buvo pasitelktos stipriausios to meto turėtos pajėgos. Kadangi šio krašto gyventojai lenkai buvo įvardinti kaip tautos priešai, vykdantys antivalstybinę veiklą ir propagandą, tad ši samprata bei aplinkybė paskatino Lietuvos šaulių sąjungą aktyviai veikti ir keisti esamą padėtį. Ši kultūrinė revoliucija, vykusi beveik penkiolika metų, stipriai sukrėtė Vandžiogalos krašto lenkų tautinę savimonę. Čia šimtmečiais gyvenę ir kovoję už šį kraštą lenkai pasijuto paniekinti ir įbauginti.
Ričardas Jankauskas
5.1. Šauliai Vandžiogaloje: pradžia 
Šaulių būrys Vandžiogaloje susiformavo 1926 m. balandžio 8 dieną. Pirmajame steigiamajame susirinkime išskirta pagrindinė organizacijos veikla – mažinti antivalstybinę veiklą ir kovoti prieš propagandą.³²⁷ Neatsitiktinai jau pirmajame susirinkime buvo iškeltas toks tikslas. Iniciatoriai įžvelgė sunkumus, trukdančius toliau plėstis parapijos ribose, o kaip didžiausią problemą matė lenkus, Vandžiogaloje vykdžiusius antivalstybinę veiklą.³²⁸ Pirmieji būrio steigėjai buvo Vandžiogalos valsčiaus sekretorius Juozas Ziminskas ir girininkas Vincas Baublys.³²⁹ Tai, kad iniciatoriai buvo vietos valdininkai, neturėtų stebinti, nes būtent jie pirmieji atkreipė dėmesį į Šaulių sąjungos veiklos svarbą. Valdininkai ir intelektualai suprato, jog siekti tikslų galima ne vien ginklu, bet ir kultūrinėmis priemonėmis.³³⁰ Iki 1928 m. būrio vadas buvo Pučetka (vardas nežinomas), vėliau tris metus Antanas Žeromskis, nuo 1931 m. V. Rinkevičius,³³¹ o 1936 m. vadovavo girininkas Januškevčius (vardas nežinomas).³³² Šaulių sėkmę Vandžiogaloje paliudija po kelerių metų susikūręs moterų būrys. 1933 m. moterų skyriaus valdyboje pirmininke išrinkta I. Šurnaitė, sekretorė S. Glibauskienė ir iždinininkė O. Lebedienė.³³³ Jau 1936 m. šauliai turėjo 2 ha sklypą ir 1500 litų vertės namus su žeme šalia Vandžiogalos³³⁴, kurie anksčiau priklausė miestelio mokyklai, tačiau tais pačiais metais buvo perduoti parapijos šauliams.³³⁵ Būriui priklausė ir Vandžiogalos ugniagesių komanda. Per 10 metų veikimo, organizacija surinko per 5995 litus beveik tiek pat išleido.³³⁶ Kaip matysime vėliau, šauliai dažniausiai rinkdavo pinigus per įvairus renginius, pavyzdžiui, šokius ar spektaklius. Tik 1934 m. įvestas būrio nario ar kandidato mokestis.³³⁷ Surinktus pinigus iš viešų vakarų, spektaklių ar gegužinių, nariai panaudodavo tikslingai, aukodavo, nupirkdavo sporto įrankių, priemonių atributikai, medžiagos vėliavai ir kt.³³⁸ Didesni šaulių sąjungos darbai prasidėjo prabėgus keleriems metams, apie juos pradėta rašyti „Trimito“ bei „Lietuvos Aido“ leidiniuose. „Trimitas“ šauliams tapo svarbia komunikacijos 54 priemone, kurioje buvo pateikiama pagrindinė informacija apie Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, taip pat gausu patriotinių straipsnių ir politinių įvykių apžvalgų.³³⁹ Galbūt todėl Vandžiogalos šaulių būrys dažnai skelbė savo veiklą šiame leidinyje. Vandžiogalos parapijoje buvo susiklosčiusi sudėtinga politinė situacija, kuriai būdingas neigiamas požiūris į lenkus. Ši aplinkybė skatino šaulius aktyviai veikti, o kiekvienas jų renginys ar iniciatyva siekė stiprinti patriotinį nusiteikimą. Kitaip tariant, Vandžiogalos atvejis šauliams buvo sudėtingas, tačiau kartu labai motyvuojantis. Šiame kontekste „Trimitas“ tapo reikšminga priemone šaulių idėjoms ir patriotinei dvasiai skleisti parapijoje. Verta pažymėti, kad leidinyje jaučiama švelni retorika lietuvių ir lenkų santykių atžvilgiu, priešingai nei kitose to meto periodikos leidiniuose. Kaip matysime vėlesniuose pavyzdžiuose, organizacija siekė ryšio su visais Vandžiogalos parapijos gyventojais, o lenkų kalba veikiau buvo suvokiama kaip priemonė bendruomenei telkti, o ne priešinti gyventojus.
___________________________________________
327 „Korespondencijos“, Trimitas 16 (1926 04 29), 532. 
328 Ibid. 
329 „Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas 40 (1936 10 01), 964. 
330 Mindaugas Nefas, Dvasios aristokratai: Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919–1940 m.(N.p.: Versus, 2019), 261
331 „Iš šaulių gyvenimo“, 964. 
332 „ Paminklo pašventinimas ir šaulių šventė Vandžiogaloj“, Trimitas 25 (1933 06 22), 494. 
333 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 15 (1933 04 13), 296. 
334 „Iš šaulių gyvenimo“, 964. 
335 „Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas 18 (1936 04 30), 426 
336 „Iš šaulių gyvenimo“, 964. 
337 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 49 (1934 09 27), 950. 
338 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 22 (1931 05 28), 432. 
339 Nefas, Dvasios aristokratai, 263.
____________________________________________ 
5.2. Vilniaus vadavimo sąjunga (VVS) 
Vandžiogalos parapijoje fragmentiškai veikė Vilniaus vadavimo sąjungos (toliau VVS) organizacija. Dažnai jos inicijuoti renginiai persipindavo su kitų vietinių struktūrų veikla, ypač šaulių būriu, todėl verta trumpai aptarti šios organizacijos sudėtį ir pradžią. Skyrius įkurtas 1931 m. gegužės 31 d., o pirmasis susirinkimas įvyko šaulių salėje. Steigiamajame susirinkime dalyvavo apie 30 asmenų, iš kurių 25 įstojo į organizaciją. Tuomet išrinktas skyriaus komitetas: pirmininku tapo R. Kaptainis, sekretoriumi – S. Didžgalvis, o iždininku – J. Šičiūnas.³⁴⁰ Minėtas R. Kaptainis iniciavo VVS atsiradimą Vandžiogaloje. Po pirmojo susirinkimo buvo nupirktos septynios „Mūsų Vilniaus“ prenumeratos.³⁴¹ Svarbu atkreipti dėmesį į organizacijos retoriką ir jos požiūrį į vietos lenkakalbius gyventojus. Sąjunga siekė ne atskirti ar atmesti lenkiakalbius gyventojus, bet pirmiausia užmegzti su jais ryšį, o tik vėliau nuosekliai diegti lietuviškas patriotines idėjas: „Daug yra dar čia tokių, kurie kalba ne lietuviškai, tačiau tokiems prikaišiojimas lietuvių kalbos nemokėjimo ir mažiausias, ryšy su kalba, paspaudimas, tik atitolina juos nuo lietuvių, neranda jie tarp lietuvių draugų ir iš tikrųjų agitatoriams pakursčius, pradeda svyruoti, kad jie nesavo tėvynėj gyvena, kad yra varžomi.“³⁴² Šį teiginį pagrindžia toliau aprašyta šaulių būrio veikla, kadangi, kaip bus matyti, VVS ir šauliai dažnai veikė išvien.
____________________________________________
340 „VVS skyrių ir provincijos gyvenimas“, Mūsų Vilnius (1931 06 20), 408. 
341 „VVS skyrių ir provincijos gyvenimas“, Mūsų Vilnius (1931 07 10), 455. 
342 „VVS skyrių ir provincijos gyvenimas“, 408. 55 
_______________________________________________
5.3. Šaulių veikla: nuo meno iki sporto 
1929 m. minėti pirmieji didesni darbai Vandžiogalos šaulių būrio veikloje. Sušaukti du susirinkimai, spalio 13 ir gruodžio 1 dienomis, kurių metu galiausiai aptarti baigiamieji būrio reikalai, išrinktas susiskirstymas grandimis, ryšių kultūros ir propagandos sekcija, kuri labiausiai turėjo rūpintis būrio kultūriniu veikimu.³⁴³ 1930 m. gimė pirmuosius idėjos vykdyti kultūrinę veiklą Vandžiogaloje. Pirmiausia gimė mintis įkurti biblioteką. Praėjus keliems metams, šis darbas perduotas VVS žiniai.³⁴⁴ Tuo metu VVS pirmininko pareigas ėjo J. Bortkevičius.³⁴⁵ Tik po penkerių metų buvo atidaryta skaitykla, tačiau jos atidarymas jau rodė gerokai pakultūrėjusią Vandžiogalos bendruomenę. Prie bibliotekos kūrimo prisidėjo ir valsčiaus administracija: davė skaityklai butą, baldų ir kitų reikalingų daiktų. Skaitykla veikė du kartus per savaitę, o knygomis rūpinosi visi Vandžiogalos parapijos intelektualai. Atidarymo šventėje dalyvavo Mykolas Biržiška, skaitęs pranešimą apie kultūrines priemones Vilniaus vadavimo akcijoje, o J. Grabauskas vedė paskaitą apie kultūrinius tipus visuomenėje. Įdomu tai, kad kalbos skambėjo ne tik lietuviškai, lenkiškai taip pat kvietė lankytis bibliotekoje ir žadėjo pasirūpinti knygomis lenkų kalba. Skaityklos atidarymas parodė, kad Vandžiogalos parapijos žmonės neatsiliko nuo tuo metu didmiesčiuose madingų kultūrinių susibūrimų. Po iškilmių VVS nario R. Kaptainio bute buvo surengta arbatėlės popietė, kurioje dalyvavo klebonas Klemensas Gabrys, vietos mokytojai, VVS vadas S. Didžgalvis ir kiti.³⁴⁶ Vandžiogalos šaulių būrio veikla iš esmės atitiko bendruosius Lietuvos šaulių sąjungos veiklos principus. Organizaciniai renginiai buvo skirti paminėti svarbias Lietuvos istorines sukaktis, tokias kaip Kariuomenės diena, Vlado Putvinskio bei Stepono Dariaus ir Stasio Girėno metines. Šių švenčių minėjimuose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vaidinimams, gegužinėms, koncertams ir sporto varžyboms. Pažymėtina, kad tiek vyrų, tiek moterų šaulių būriai dažniausiai veikdavo išvien: nors susirinkimai būdavo organizuojami atskirai, renginiai ir bendros veiklos vykdytos kartu. Svarbu pabrėžti, kad aplink šaulių būrį formavosi ir kitos parapijos organizacijos: jau minėta VVS, parapijos teritorijoje veikiančios mokyklos bei bažnyčia su savo mažomis pavasarininkų ir Angelo sargo draugijomis. Dalis Vandžiogalos mokytojų taip pat priklausė vietos šaulių būriui. Periodikos šaltiniuose dažnai kartojasi tos pačios pavardės: Glibauskai, I. Šurnaitė, Baubliai, Žeromskiai, V. Juknevičiūtė, O. Lebedienė, A. Skripkauskas, klebonas Klemensas Gabrys, Martinaičiai, J. Januškevičius, Čižiūnas, V. Zubrickas ir kt. Tai leidžia teigti, kad Vandžiogalos šaulių būrys tapo savotišku branduoliu, aplink kurį pradėjo formuotis vietos intelektualinė bendruomenė. Pažymėtina, kad tarp minėtų asmenų minimas ir klebonas Klemensas Gabrys. Nepaisant anksčiau aptartų 56 konfliktų bažnytinėje aplinkoje, akivaizdu, jog dvasininkas išlaikė ryšį su parapijos intelektualiai nusiteikusiu visuomenės sluoksniu.³⁴⁷ Pirmieji spektakliai šaulių rūpesčiu pradėti statyti nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Dažniausiai rodomi parapijos mokyklos salėse. 1930 m. pastatytas „Nervai“, sekančiais metais suvaidinta veiksmo komedija „Piršlybos“, beje, šis spektaklis surinko apie 130 litų.³⁴⁸ Tais pačiais metais paruošta keturių valandų pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“³⁴⁹ 1933 m. Gelnų kaimo mokyklos salėje šaulių būrys suvaidino „Kuprotą oželį“, už spektaklį gauta 30 litų, už šiuos pinigus šauliai parūpino „Trimito“ leidinių neturtingiems šauliams.³⁵⁰ Panašu, kad parapijiečiams patiko teatras. Nuo 1937 m. vieną kartą į metus Vandžiogaloje pasirodydavo Valstybės dramos teatras. 1937 m. vaidinta P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“, o 1938 m. J. Petrulio „Prieš srovę“.³⁵¹ 1939 m. rodyta šaulių sąjungos teatro drama „Signalas“.³⁵² Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, Vandžiogaloje lankėsi ne vienas žinomas politikas ar visuomenininkas, ypač minint ypatingas sukaktis ar metines. 1927 m. spalio 23 d. Vandžiogalos miestelyje ir pamaldose dalyvavo prezidentas Antanas Smetona.³⁵³ 1931 m., minint penkerių metų sukaktį, Vandžiogalos miestelyje pirmą kartą buvo surengta didesnio masto šaulių sąjungos šventė. Spaudos pranešimuose pabrėžiama, kad renginys buvo palankiai įvertintas vietos gyventojų ir pasižymėjo ryškiomis patriotinėmis nuotaikomis: [...] Vandžiogalos miestelis pasipuošė vėliavomis, gatves ir miestelio rinką išbarstė smėliu..“³⁵⁴ Sukakties minėjimo proga buvo laikomos pamaldos, o šventėje dalyvavo Kauno šaulių rinktinės atstovas Varanius (vardas nežinomas), apskrities policijos viršininkas Juozas Mikuckis, taip pat Vilijampolės, Jonavos ir Babtų šaulių būrių nariai. Būtent su šiomis šaulių grupėmis Vandžiogalos šauliai palaikė glaudžiausius ryšius, pavyzdžiui, bendri renginiai dažnai vykdavo Babtuose ir Vandžiogaloje. Šventėje dalyvavo ir Šaulių sąjungos orkestras.³⁵⁵ Reikia paminėti, jog 1932 m. Vandžiogaloje lankėsi užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, kuris buvo pakviestas pasakyti kalbą Vlado Putvinskio garbei.³⁵⁶ 1933 m. buvo atidengtas Lietuvos nepriklausomybės paminklas. Atidengimo ceremonija pasižymėjo anksčiau išskirtais bruožais. Pirmiausia vyko pamaldos, kurių metu grojo dūdų orkestras, klebonas pasakė kalbą ir pašventino paminklą. Vėliau sekė šaulių būrių ir VVS atstovų pasisakymai. Remiantis spaudos pranešimais, renginyje dalyvavo gausus būrys kauniečių. Analizuojant dokumentus, nuostabą kelia bendruomeniškumo aspektas, pavyzdžiui, šiai progai moterų šaulių būrys mokyklos patalpose vaišino renginio dalyvius pietumis, o klebonas Klemensas Gabrys parūpino ganyklų plotą sporto varžyboms. Vakare vyko gegužinės, kuriose grojo orkestras iš Kauno.³⁵⁷ Be pavienių asmenų, kurie buvo kviečiami skaityti paskaitas ar tarti sveikinimo žodžius, šauliai į Vandžiogalos apylinkes pasikviesdavo įvairių orkestrų bei profesionalių dainininkų. Tokie renginiai sulaukdavo ypatingo dėmesio. Spaudoje apie juos rašyta: „[...] žmonių prisirinko ne tik pilna mokyklos salė, bet daug jų buvo koridoriuje ir kieme, nes salėje netilpo.“ ³⁵⁸ Vienas tokių renginių pažymimas 1939 m., kai šauliai mokyklos salėje suorganizavo meninį vakarą, kuriame dalyvavo operos solistė A. Staškevičiūtė, konservatorijos profesorius smuikininkas Vladas Motiekaitis, rašytojas J. Graičiūnas ir Vytauto Didžiojo universiteto studenčių oktetas „Živilė“.³⁵⁹ Privalu paminėti moterų šaulių būrio iniciatyvas, vykdytas 1940 m. Sekmadieniais Vandžiogaloje buvo organizuojamos popietės, kurių metu skaitomos teminės paskaitos bei rengiami meniniai pasirodymai. Vienos tokios popietės metu skaityta paskaita apie šaulės moters uždavinius, o vėliau renginį papildė pačių šaulių atliekami akordeono kūriniai bei teatro artistės Onos Rymaitės deklamuojami eilėraščiai. Ypač įsimintinas išliko sekmadienis, kai Vandžiogalos bažnyčioje Adelė Galaunienė, akompanuojama Jono Dambrausko, atliko giesmes.³⁶⁰ Be to, 1933 m. įsteigtas moterų būrio choras, kuriam vadovavo narė Valatkienė (vardas nežinomas). Taigi, šalia kviestinių svečių pasirodymų, savo muzikiniais gebėjimais turėjo galimybę pasidalinti ir patys Vandžiogalos parapijiečiai.³⁶¹ Šalia meninių vakarų šaulių organizacija aktyviai inicijavo rajonines sporto varžybas, kuriose ypač populiarios buvo lengvosios atletikos rungtys. Sportiniai renginiai organizuoti ne tik Vandžiogalos miestelyje, panašu, kad šauliai turėjo glaudų ryšį su Babtų bendruomene. Pavyzdžiui, 1934 m. organizuotos bendrųjų pratimų, bėgimo, šokimo į aukštį, tolį, granatos metimo varžybos. ³⁶² Tokiuose renginiuose susirinkdavo didžioji dalis rajono būrių: Lapių, Naujasodžio, Kulvos, Bajėnų ar Muniškių jaunuoliai. Pirmosios vietos dažniausiai apdovanojamos simboliškomis dovanomis.³⁶³ Pažymėtina, kad šaulių veikla neapsiribojo vien kultūriniais renginiais. Organizacija taip pat aktyviai užsiėmė kariniu rengimu. Buvo rengiamos šaudymo pratybos, kuriose dalyvaudavo daugiau kaip 40 šaulių, tarp jų ir moterys. Tokie užsiėmimai ne tik stiprino karinius, bet ir sudarė sąlygas patikrinti narių ginkluotę, raštinės dokumentaciją bei bendrą būrio pasirengimą.³⁶⁴ „Trimite“ dažnai akcentuojamos iniciatyvos, vykusios Vandžiogalos parapijoje ir valsčiaus teritorijoje, o kartais net ir už jo ribų, kelia nuostabą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, per keletą metų Vandžiogalos šauliams pavyko sėkmingai sutelkti vietos bendruomenę, kuri aktyviai įsitraukdavo į parapijoje organizuojamas šventes ir renginius, prisidėdama pagal savo galimybes. 
____________________________________________
343 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 47 (1929 11 21), 788. 
344 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 47 (1930 11 20), 973. 
345 „Vendžiogaloje atidaryta skaitykla“, Mūsų kraštas 5 (1935 02 03), 4. 
346 „VVS skyrių gyvenimuose“ Mūsų Vilnius 1-2 (1935 01 15), 30. 
347 „Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas 6 (1936 02 06), 141. 
348 „Pramogos“, Trimitas 11 (1931 03 12), 213. 
349 „Rinktinėse ir būriuose“, 432. 
350 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 11 (1933 03 16), 217. 
351 „Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas 23 (1938 06 10), 562. 
352 „Šaulių sąjungos teatro vadinimas Vandžiogaloje“, Trimitas 9 (1939 03 02), 192. 
353 1927 10 19 Klebono Vincento Mockaus raštas Kauno Arkivyskupijos kurijai, KAKA f. 2, b. 1112. 
354 „Iš viso krašto“, Lietuvos Aidas 246 (1931 10 29), 7 
355 Ibid. 
356 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 12 (1932 03 17), 236. 
357 „Paminklo pašventinimas ir šaulių šventė Vandžiogaloj“, 494. 
358 „Meno vakaras Vandžiogaloje“, Trimitas 18 (1939 05 04), 427. 
359 Ibid. 
360 „Šaulės“, Trimitas 24 (1940 06 13), 592. 
361 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 44 (1933 11 02), 879. 
362 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 44 (1934 07 06), 540. 
363 „Paminklo pašventinimas ir šaulių šventė Vandžiogaloj“, 494 
364 „Rinktinėse ir būriuose“, Trimitas 39 (1934 09 27), 781. 
___________________________________________________
5.4. Tautininkai: derliaus šventės 
Nors Vandžiogalos parapija apėmė daugelį kaimų ir vienkiemių, kultūrinis judėjimas iš esmės susitelkė parapijos centre – Vandžiogaloje. Lokaliai miestelis nebuvo didelis, todėl ir pilietiškai aktyvi bendruomenė čia buvo gana siaura, bet motyvuota. Neabejotinai pagrindinė organizacija, telkusi kultūrinę veiklą, buvo Vandžiogalos šaulių būrys. Tačiau šalia jų veikė ir kitos, kurios ruošė pilietinę visuomenę, pavyzdžiui, dešiniosios politinės srovės organizacija Jaunoji Lietuva ir skautai. Dažnai šios organizacijos veikė iš vien. Pagal turimas žinias, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje jaunalietuvių veikla buvo pasyvi, todėl 1933 m. išrinkta nauja valdyba: Z. Jagelavičius, St. Glibauskienė (aktyvi šaulių narė) ir Lisauskas (vardas nežinomas). Ir jau tų pačių metų gegužę surengtos dvi paskaitos, viena skirta Juozui Tumui-Važgantui, kurią skaitė Kliučinskas (vardas nežinomas), o kita skirta „Aušrai“, kurią rengė draugijos narys Z. Jagelavičius.³⁶⁵ Didžiausiu tautininkų rūpesčiu tapo 1937 m. ir 1938 m. rudeniais rengiamos derliaus šventės. Pirmoje ūkininkų šventėje dalyvavo apie 3000 žmonių. Be abejonės, renginys pritraukė ir kitų Pakaunės valsčių gyventojų, kadangi šventėje dalyvavo nemažai to meto politikų ir svečių iš Kauno, o taip pat renginys priminė rudens mugę, kurioje parapijos ūkininkai demonstravo savo derliaus produktus. 1937 m. pagrindiniai renginio svečiai iš Kauno buvo Vidaus reikalų viceministras Balys Giedraitis, Žemės ūkio rūmų vicedirektorius Vladas Tiškus, Kauno apskrities valdybos narys S. Gudas ir mokesčių inspektorius Pranaitis (vardas nežinomas).³⁶⁶ Nebejotinai, kaip ir visos šventės taip ir ši, prasidėjo nuo pamaldų. Jas laikė tuo metu parapijoje vikaraujantis Aleksandras Ramanauskas, o giedojo operos solistė J. Jonuškaitė-Zaunienė kartu su pianistais Baliu Dvarioniu ir Vladu Motekaičiu.³⁶⁷ Tautininkų indėlis į derliaus šventę vertingas. Pirmiausia parapijoje susikūrė šeši ūkininkų rateliai, kuriuos inicijuodavo mokytojai, o ypač Martinaitienė (vardas nežinomas).³⁶⁸ Taip pat į tautininkų gretas kasmet prisijungdavo naujų narių, kurie per derliaus šventes pasakydavo priesaiką.³⁶⁹ 1938 m. Vandžiogaloje surengta šventė buvo skirta ne tik žemės ūkiui, bet ir Lietuvos nepriklausomybės metinėms paminėti. Renginį organizavo tautininkai, turint omenyje ne tik jaunalietuvius, bet ir skautus, kartu su šaulių sąjungos, VVS, bažnyčios pavasarininkų bei dvasininkais ir valsčiaus mokyklų pagalba. Tai buvo didelio masto šventė, skirta ne tik vietos bendruomenei, bet ir kaimyninių valsčių bei apylinkių gyventojams. Apie planuojamą iškilmingą renginį buvo plačiai transliuojama: informacija pateikta laikraščiuose „Mūsų kraštas“ ir „Ūkininko patarėjas“, skelbta bažnyčioje, o vietos ir aplinkinių apylinkių gyventojai kviečiami ir iš lėktuvo mėtomomis skrajutėmis.³⁷⁰ Tikslinga plačiau panagrinėti 1938 m. Vandžiogaloje vykusią šventę, kuri, remiantis dalyvavusių svečių sudėtimi, akivaizdžiai peržengė lokalinį reikšmingumą. Atsižvelgiant į dalyvių pavardes bei jų užimamas pareigas, galima daryti prielaidą, kad renginys buvo skirtas ne tik Vandžiogalos valsčiaus gyventojams, bet ir platesniam Pakaunės regionui. Šventėje dalyvavo ministras pirmininkas Vladas Mironas, žemės ūkio viceministras Juozas Skaisgiris, Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis, Seimo sekretorius Bronius Gudavičius, Tautininkų sąjungos sekretorius S. Janavičius, Žemės ūkio rūmų direktorius Jakubauskas (vardas nežinomas), Kūno kultūros rūmų direktorius Augustauskas bei Kauno šaulių rinktinės vadas Bobelis.³⁷¹ Parapijiečiai ir kitų valsčių gyventojai iškilmingam sutikimui buvo kruopščiai pasirengę. Vandžiogalos ir Lapių valsčių ribose kabėjo užrašas: „Mums kaimas mielas ir gražus“³⁷² Pažymėtina, kad oficialioji renginio dalis buvo transliuojama per radiją, tai buvo pirmoji tokio masto ir reikšmingumo šventė Vandžiogalos istorijoje.³⁷³ Ministrui pirmininkui Vladui Mironui buvo įteikta rankų darbo staltiesė, o šis, savo ruožtu, perdavė vietos bendruomenei vėliavą. Šventės metu į tautininkų gretas įstojo apie 60 naujų narių. Miestelio aikštėje rikiuotomis eilėmis su vėliavomis stovėjo tautininkų, šaulių, pavasarininkų ir moksleivių būriai. Vyko paradas, kartu su ūkininkų arkliais, taip pat skambėjo Vandžiogalos valsčiaus liaudies choro atliekamos dainos. Po koncerto vyko apdovanojimų ceremonija: 35 valsčiaus ūkininkai buvo apdovanoti Lietūkio suteiktais žemės ūkio įrankiais (plūgais, šakėmis, kastuvais ir kt.) bei kitomis ūkinėmis priemonėmis. Žemės ūkio rūmų iniciatyva buvo paskirtos ir piniginės premijos. Ūkininkų rateliai surengė parodas, kuriose eksponuoti įvairūs daržovių produktai ir rankdarbiai. Pažymėtina, kad mokytoja Martinaitienė (vardas nežinomas) už aktyvią visuomeninę veiklą buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.³⁷⁴ Galima teigti, kad tautininkų sumanymas rengti derliaus šventes pasiteisino. Jos tapo veiksmingu įrankiu patriotinių vertybių diegimui tarp parapijiečių. Didžioji dalis Vandžiogalos apylinkių gyventojų buvo ūkininkai, todėl žemės ūkis jiems buvo artimas, o šventės patrauklios. Akivaizdu, kad tokie renginiai sulaukdavo ir politinio dėmesio: juose lankydavosi žinomi Lietuvos politikai bei kultūros veikėjai. Tai, kad Vandžiogaloje reikšmingų įvykių metu apsilankydavo aukšto rango pareigūnai ar garsesni muzikantai, neturėtų stebinti dėl kelių priežasčių. Pirma, Vandžiogala laikyta strategiškai svarbia teritorija ideologinio poveikio požiūriu, čia gyveno gausi lenkų bendruomenė, o tai skatino valdžią aktyviau formuoti ir įtvirtinti tautinę tapatybę. Šį teiginį patvirtina ir spaudoje publikuoti švenčių aprašymai: juose dažnai pirmiausia akcentuojama sunki, sulenkėjusi Vandžiogalos parapijos praeitis, o tik vėliau aprašomas jos tautinis atgimimas. Antra, Vandžiogala turėjo kur kas palankesnes sąlygas organizuoti didesnio masto renginius nei kitos Lietuvos provincijos dėl savo geografinės padėties.
VDU istorijos mgr. Greta Vainaitė
_____________________________________________
365 „Mes dirbam ir rašom“, Jaunoji karta 23 (1933 06 18), 402.
366 „Derliaus šventė Vandžiogaloje“, Lietuvos Aidas 463 (1937 10 12), 3. 
367 „Derliaus šventė Vandžiogaloje“, Ūkininko patarėjas 41 (1937 10 14), 6. 
368 „Gražios iškilmės Vandžiogaloje“, Mūsų kraštas 38 (1938 09 22), 6. 
369 „Tautininkų vėliavos ir derliaus šventė Vandžiogaloje“, Mūsų kraštas 37 (1938 09 15), 6. 
370 Ibid. 
371 „Gražios iškilmės Vandžiogaloje“, 6. 
372 „Ūkininkų šventė Vandžiogaloje“, 2. 
373 „Derliaus šventė Vandžiogaloje“, Ūkininko patarėjas 37 (1938 09 15), 15.