Šiltuoju metų laiku Vandžiogala tarsi atveria savo širdį sugrįžtantiems. Čia kasmet atvyksta tautiečiai lenkai iš Lenkijos ir įvairių pasaulio kampelių – vedini ne tik smalsumo ar kelionės troškimo, bet ir gilesnio vidinio pašaukimo prisiliesti prie savo šaknų. Jie ieško protėvių žemės ženklų, sustoja ten, kur kadaise aidėjo jų senolių balsai, ir su džiaugsmu atranda dar gyvą šio krašto dvasią – žmones, saugančius istoriją, tradicijas ir tautinę atmintį.
Ir mes džiaugiamės galėdami būti šios prasmingos misijos dalimi. Savo darbais ir bendryste stengiamės pažadinti žmogaus širdyje prisiminimų ilgesį, atverti vartus į bendros istorijos pasaulį, kuriame susilieja praeities romantika, gimtųjų vietų ilgesys ir pagarba protėvių atminimui.

Šį priešpaskutinį pavasario sekmadienį Vandžiogala gyveno ypatinga nuotaika. Per Sekmines – Šventosios Dvasios nužengimo šventę – čia susirinko žmonės, kuriuos jungia tikėjimas, atmintis ir bendrystė. Tądien atvykę svečiai iš Lenkijos savo buvimu liudijo gyvą žmogiškojo ryšio, pagarbos ir dvasinės vienybės svarbą.
Šventinėje liturgijoje kartu meldėsi mūsų bičiulis, tautietis, aktorius, renginių organizatorius ir žinomas visuomenininkas Jan Brzozecki iš Elblongo. Mus sieja ne tik ilgametė draugystė, bet ir bendros šaknys – jo protėvių kelias prasideda mūsų krašte. Šįkart jis atvyko ne vienas. Kartu atvyko ir jaunasis harceras (skautas) Rafalas – smalsus, atidus ir nuoširdžiai besidomintis čia gyvenančių tautiečių kasdienybe, jų veikla bei išsaugota dvasine tradicija.
Po pamaldų svečiai ilgai vaikščiojo po senąjį Vandžiogalos šventorių prie bažnyčios, sustodami prie senų kryžių ir laiko paliestų antkapių. Pokalbiai su vietos žmonėmis virto ne tik prisiminimų dalijimusi, bet ir tylia bendrystės švente. Tokios akimirkos primena, kad žmogui labai svarbu jausti artumą, būti drauge ir dalintis gyvu tikėjimo liudijimu.
Tądien, regis, kiekvienas pajutome tą ypatingą Sekminių alsavimą, apie kurį pasakoja Šventasis Raštas. Širdyse apsigyveno ramybė, dėkingumas ir šviesa. Jautėmės lyg paliesti Dievo malonės – artimi vieni kitiems, sujungti bendros maldos ir dvasios. Dėkojome Dievui už bendrystę, už susitikimus ir už tai, kad Šventoji Dvasia tądien buvo tarp mūsų.