Praėjusį savaitgalį Vandžiogalos miestelį aplankė garbingos mūsų krašto patriotų Vilkevičių giminės atstovai. Šįkart Vandžiogalos lenkai sutiko svečius iš Varšuvos – Ryszardą Wilkiewiczių su žmona ir anūku.
Jie atvyko parodyti jaunajai kartai vietą, iš kurios kilo jų protėviai, supažindinti anūką su kraštu, kuriame gyveno ir kovojo jo giminės žmonės. Vilkevičių šeimos istorija glaudžiai susijusi su 1863 metų sukilimu, vykusiu po šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Dalis šios giminės atstovų buvo nužudyti, kiti ištremti į Sibirą, o jų gimtasis Ibėnų kaimas sudegintas. Tai buvo skaudi tragedija, palikusi gilų pėdsaką šeimos istorijoje.

Po tremčių ir represijų giminės nariai išsibarstė po įvairius pasaulio kraštus. Apie daugelio likimus iki šiol žinoma nedaug, tačiau kai kuriems palikuonims pavyko surasti vieniems kitus net ir po daugelio dešimtmečių, susiklosčius netikėtoms gyvenimo aplinkybėms.
Atvykę svečiai jau buvo girdėję, kad Vandžiogalos lenkai yra sukaupę nemažai žinių apie šios giminės istoriją. Gerą pusdienį visi kartu aiškinosi giminės genealogiją, kurios šaknys Vandžiogalos krašte siekia XIX amžiaus pradžią. Buvo prisiminti tarpukariu iš tremties sugrįžę Vilkevičių giminės atstovai, pasakota apie jų sudėtingą gyvenimą, išgyventus praradimus ir pastangas iš naujo įsitvirtinti gimtajame krašte. Šių pasakojimų itin atidžiai klausėsi jaunasis svečias, kuriam ši kelionė tapo gyva šeimos istorijos pamoka.
Vėliau visi kartu patraukė į senąjį bažnyčios šventorių. Virš galvų karksint gausiam varnų būriui ir brendant per aukštą, seniai nenušienautą žolę, buvo ieškoma protėvių kapų ir kitų laiko ženklų, menančių šios giminės patriotizmą, kančią, tremtį ir auką. Šie žmonės kovojo už savo kraštą ir jo laisvę, todėl mūsų pareiga – išsaugoti jų atminimą, perduoti jį ateities kartoms ir būti dėkingiems už jų pasiaukojimą.
Tačiau ši išvyka paliko ne tik prasmingų įspūdžių, bet ir kartėlį. Vaikštant po senąjį šventorių skaudu matyti nuvirtusius kryžius, apleistus kapus, aukštomis žolėmis apaugusią aplinką ir varnų niokojamus paminklus. Tokie vaizdai verčia susimąstyti, ar pakankamai gerbiame savo praeitį ir tuos, kurie dėl mūsų laisvės paaukojo savo gyvenimus bei likimus.
Pagarba mirusiesiems ir istorinei atminčiai nėra vien formalumas. Tai mūsų vertybių matas. Kai stinga rūpesčio protėvių palikimu, neišvengiamai kyla klausimų ir dėl bendruomenės santykio su savo kraštu, jo istorija bei ateitimi. Patriotiškumas, meilė gimtajai žemei, tikėjimas ir elementarus žmogiškumas nėra abstrakčios sąvokos – jos prasideda nuo gebėjimo išsaugoti atmintį ir parodyti pagarbą tiems, kuriems esame skolingi savo laisvę.
Atsisveikindami svečiai iš Varšuvos nuoširdžiai dėkojo Vandžiogalos lenkams už jų pasiaukojantį darbą renkant istorinius liudijimus, puoselėjant atmintį ir saugant garbingų Vilkevičių giminės protėvių vardą nuo užmaršties.