Rugsėjo 19-oji Šalčininkuose buvo ypatinga diena. Čia, kaip ir kasmet, susitiko žmonės, kuriuos jungia meilė Dievui, gimtajai žemei, pagarba darbui ir ištikimybė iš protėvių paveldėtoms tradicijoms. Tarp gausybės šventės dalyvių jau keturioliktą kartą buvo ir vandžiogaliečiai lenkai, atvykę į Šalčininkuose vykusią Derliaus šventę „Dożynki 2026“.
Dožynkos – tai ne vien derliaus pabaigą vainikuojanti šventė. Tai ypatingas laikas, kai žmogus stabteli, pažvelgia į savo rankų darbo vaisius ir iš visos širdies padėkoja Dievui už žemės dovanas. Tądien susitinka kaimynai, draugai, šeimos, bendruomenės. Skamba dainos, sukasi šokėjai, ore tvyro šviežios duonos ir naminių kepinių kvapas, o virš visko tvyro bendrystės jausmas.
Šalčininkų krašte ši tradicija gyva jau 23 metus.

Čia ji perduodama iš kartos į kartą – kartu su malda, duonos kepalu, daina, šokiu ir pagarba gimtajai žemei. Tai gyvas protėvių palikimas, kuriame telpa ir kasdienio darbo sunkumas, ir žmogaus dėkingumas už tai, ką dovanoja žemė.
Šventė prasidėjo malda
Giliai įsišaknijusi derliaus šventės tradicijos dalis – malda. Todėl ir šiemet šventė prasidėjo šv. Mišiomis. Rugsėjo 19-ąją joms vadovavo Jo Ekscelencija vyskupas Arūnas Poniškaitis, kartu su Šalčininkų parapijos klebonu kun. Stanislavu Matiukiewicziumi ir vikaru kun. Miroslavu Janu Domańskiu.
Maldoje buvo dėkojama Dievui už šių metų derlių, už žemę, kuri maitina, už žmones, kurie ją dirba, ir prašoma palaiminimo ateinantiems darbams.
Po šv. Mišių šventė persikėlė į stadioną ir parką. Į Šalčininkus suvažiavo gausus būrys garbingų svečių: Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jaroslavas Narkevičius, teisingumo ministrė Rita Tamašūnienė, Lenkijos Respublikos reikalų patikėtinis Rafałas Poborskis, generalinis konsulas Dariuszas Wiśniewskis, diplomatai iš Lenkijos, Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato nariai, Lenkijos savivaldybių delegacijos, olimpinis čempionas Vladislavas Kozakiewiczius, Šalčininkų rajono vicemerai Juozefas Rybakas ir Valdemaras Sliževskis, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Grzegorzas Jurgo bei kiti garbingi svečiai.
Duona – kaip padėka ir bendrystės ženklas
Vienas prasmingiausių šventės momentų – tradicinis duonos kepalo įteikimas. Iš šių metų rugių iškeptą duoną Šalčininkų rajono merui Zdzislavui Palevičiui įteikė Baltojo Vokės seniūnijos ūkininkai Oksana ir Wojciechas Jutkiewicziai.
Duona šioje šventėje – daugiau nei kasdienis maistas. Ji simbolizuoja darbą, šeimą, namus, gyvybę ir žmogaus ryšį su žeme. Meras Zdzislavas Palevičius, kaip ir dera šios tradicijos dalyviui, duona pasidalijo su šventės svečiais.
– Šalčininkų kraštas – tai ūkininkų kraštas, todėl ši šventė turi ypatingą reikšmę ir yra mūsų etoso, tradicijos bei kultūros dalis. Visų pirma esame čia tam, kad padėkotume mūsų rajono žmonėms už jų didžiulį darbą ir kasdienes pastangas, už tai, kad ant mūsų stalo turime duonos. Ši šventė primena mums mūsų bendruomenės stiprybę: kaip derliui reikia saulės ir lietaus, taip stipriai bendruomenei reikia vienybės, solidarumo ir bendro tikslo. Šiandien džiaugiamės tuo, ką pasiekėme, ir norime dalytis tuo, ką turime, – sakė meras Zdzislavas Palevičius.
Jis taip pat dėkojo rajono žmonėms už meilę gimtajam kraštui ir jų pastangas kuriant bendrą gerovę.
Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis savo ruožtu pabrėžė išskirtinį Šalčininkų rajono charakterį, kurį lemia jo daugiakultūriškumas. Pasak jo, būtent vietos žmonių dėka šiame krašte išsaugotos gilios krikščioniškosios tradicijos ir stiprus ryšys su gimtąja žeme.
Kai scenoje atgyja Lenkijos tradicijos
Po iškilmingų kalbų šventės dalyvių laukė spalvinga meninė programa. Scenoje pasirodė Lenkijos valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Mazowsze“, pavadintas Tadeuszo Sygietyńskio vardu.
Skambėjo melodijos, dainos, sukosi šokėjai, o spalvingi tautiniai kostiumai ir profesionalaus orkestro muzika kūrė įspūdingą reginį. Tai buvo ne tik koncertas – scenoje gyvai atgijo Lenkijos folkloro pasaulis, kuriame susiliejo muzika, šokis, spalvos ir šimtmečiais puoselėta tautinė atmintis.
Žiūrovai atlikėjus palydėjo audringais plojimais.
Vėliau buvo paskelbti konkurso „Gražiausia sodyba“ rezultatai ir pagerbti jo nugalėtojai bei dalyviai. Tačiau šventės muzikinė kelionė tuo nesibaigė.
Sceną užėmė lenkų roko muzikos legenda – grupė „Budka Suflera“. Jos savitas gitarų skambesys, emocingi tekstai, melancholija ir gyvenimiški apmąstymai jau ne vieną dešimtmetį yra tapę lenkų muzikos kultūros dalimi. Šalčininkuose nuskambėjo garsiausios grupės dainos, tarp jų kultinė „Jolka, Jolka pamiętasz“ ir publikos pamėgta „Takie tango“. Dainos akimirksniu užmezgė ryšį tarp scenos ir žiūrovų, o stadioną užliejo pažįstamų melodijų nostalgija.
Tradicija susitinka su jaunyste
Po Lenkijos roko muzikos žvaigždžių sceną perėmė vietos meno kolektyvai – „Solczanie“, „Solczanka“, „Gromada“, „Znad Mereczanki“, taip pat Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleiviai ir lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vaikai bei jaunimas.
Jų pasirodyme pagrindiniais veikėjais tapo keturios stichijos. Per muziką, judesį ir sceninį vaizdą buvo pasakojama apie žemę, žmogų ir gamtos jėgas, kurios nuo seno lydi žemdirbio gyvenimą.
Tai buvo jautri meninė istorija apie gamtos ir žmogaus bendrystę, apie darną, be kurios neįmanomas nei derlius, nei gyvenimas.
Muzikos ritmai – iki pat vakaro
Šventinę nuotaiką toliau kūrė „Rico Sanchez and The Gypsies“. Jų muzikoje susitiko flamenko aistra, Lotynų Amerikos ritmai ir savitas čigoniškos muzikos skambesys. Rumbos ir flamenko ritmai netruko įtraukti publiką – stadionas tapo didžiule šokių aikštele.
Vakaro programą vainikavo Lietuvos atlikėja GJAN (Greta Jančytė), atliekanti šiuolaikinę popmuziką, kurioje susilieja indie, elektroninės ir poproko muzikos įtakos. Stiprus balsas, melodingos dainos ir pačios atlikėjos kuriami tekstai suteikė vakarui kitokią – šiuolaikišką, asmenišką ir jautrią – nuotaiką.
Tačiau žvaigždžių pasirodymai dar nebuvo vakaro pabaiga. Muzika ir šokiai tęsėsi kartu su DJ Hugo ir DJ Augustynu. Šventės dalyviai dar ilgai nenorėjo skirstytis.
Šventė, kuri sujungia žmones
Rugsėjo 19-oji Šalčininkuose dar kartą parodė, kad tikroji Derliaus šventės vertė slypi ne vien scenoje, koncertuose ar gausioje renginio programoje.
Jos esmė – žmonės.
Žmonės, kurie saugo tai, ką paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. Žmonės, kurie moka dėkoti už duoną, vertinti darbą ir branginti gimtąją žemę. Žmonės, kurie susitinka ne tik pasidžiaugti derliumi, bet ir pabūti drauge.
Šalčininkų krašto seniūnijų kiemeliuose, koncertuose, mugėje, amatininkų kiemelyje ir šventės šurmulyje susipynė praeitis ir dabartis, tradicija ir šiuolaikinė kūryba, atmintis ir jaunystė.
O tarp šios didelės šventės žmonių buvo ir vandžiogaliečiai lenkai. Jau keturioliktą kartą jie atvyko į Šalčininkus ne tik kaip svečiai, bet ir kaip gyvos savo krašto tradicijos puoselėtojai. Tokios kelionės vandžiogaliečiams tampa galimybe susitikti su bendraminčiais, pabūti kartu, pasidalyti savo patirtimi ir iš naujo pajusti, kokia stipri yra bendruomenę jungianti tradicijos ir kultūrinės atminties gija.
Derliaus šventė praeina, ištuštėja aikštės ir nutyla muzika, tačiau tai, kas svarbiausia, lieka. Lieka dėkingumas už žemės dovanas, pagarba žmogaus darbui, išsaugotos dainos ir papročiai, bendrystės jausmas.
Gal todėl Dožynkos kasmet sugrįžta.
Kad primintų paprastą, bet labai svarbią tiesą: žmogaus ryšys su gimtąja žeme nėra vien prisiminimas. Tai gyva tradicija, perduodama iš rankų į rankas, iš širdies į širdį, iš kartos į kartą.
Renginį vedė Nomeda Marčėnaitė ir Miroslavas Riedelis.
Vandžiogaliečiai nuoširdžiai dėkoja Šalčininkų rajono merui Zdzisławui Palewicz už pakvietimą į derliaus šventę. Šį nepakartojamą rudens festivalį – „Dożynki 2026“ – dar ilgai prisiminsime.