Spalio 20-osios popietę Vandžiogalos lenkų bendruomenė sulaukė garbingų svečių – dviejų iškilių meno ir akademinio pasaulio atstovų, kuriuos vienija kūryba, profesinė patirtis ir domėjimasis kultūros paveldu.
Į Vandžiogalą atvyko Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Rolandas Rimkūnas, dėstantis vizualųjį meną, grafiką ir socialumą, kuriantis autorines plakatų iliustracijas. Jis – savitas šiuolaikinės lietuvių grafikos meno kūrėjas, didelę savo kūrybinės veiklos dalį skiriantis heraldikai ir grafiniam dizainui. Vandžiogaliečiams šis susitikimas buvo ypatingas dar ir todėl, kad būtent profesorius Rolandas Rimkūnas yra Vandžiogalos miestelio herbo autorius.
Kartu su juo atvyko kolega iš Lenkijos – Gdansko dailės akademijos profesorius habilituotas daktaras Maciej Dojlitko, dėstantis architektūrą, dizainą ir vizualinę komunikaciją. Jo profesinė veikla aprėpia įvairias sritis, jungiančias projektavimą, vizualinę komunikaciją, dizainą, architektūrą ir karinę pramonę.

Garbingų svečių susitikimas su Vandžiogalos lenkais prasidėjo senojoje bažnyčios šventoriaus dalyje, kur ilsisi daugelio kartų mūsų krašto žmonės. Apžiūrėję tautiečių kapus ir čia stovinčius paminklinius kryžius, svečiai domėjosi vandžiogaliečių lenkų iniciatyva bei kruopščiu darbu, atkuriant ir restauruojant sudaužytus, laiko ir žmonių abejingumo suniokotus senuosius antkapinius paminklus. Jie negailėjo gerų žodžių žmonėms, kurie savo rankomis, laiku ir pastangomis gelbsti nykstančius istorijos ženklus, grąžina jiems orumą ir saugo nuo užmaršties tai, kas priklauso ne tik praeičiai, bet ir mūsų visų kultūrinei atminčiai.
Svečiai klausėsi šių eilučių autoriaus pasakojimo apie Vandžiogalos kraštą, jo istoriją, čia gyvenusias žmonių kartas ir jų paliktą dvasinį bei kultūrinį paveldą. Buvo prisimintos ir senosios lenkų bajorų giminės, tarp kurių būta menininkų, savo kūryba garsėjusių anuomet, tačiau šiandien jau gerokai primirštų. Vandžiogalos lenkai stengiasi, kad jų vardai ir darbai neišnyktų iš istorinės atminties. Pasakodami apie juos, saugodami jų kapus ir primindami jų palikimą, bendruomenės žmonės tarsi nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties, tarp išėjusiųjų ir šiandien gyvenančiųjų.
Visada gera susitikti su meno ir mokslo žmonėmis. Tokie pokalbiai praplečia akiratį, pažadina naujų minčių ir leidžia į pažįstamus dalykus pažvelgti kitu žvilgsniu. Tačiau ir mūsų pačių pasakojimai, kasdieniai darbai bei atkakliai saugomas paveldas svečiams tampa netikėtu atradimu. Tai, kas daugeliui galbūt atrodo seniai prarasta, pamiršta ar nugrimzdę į istorijos šešėlį, Vandžiogaloje vis dar gyva – akmenyje iškaltais vardais, senaisiais kryžiais, žmonių atmintimi ir pasakojimais.
Tokie susitikimai visuomet yra daugiau nei paprastas apsilankymas. Tai abipusio pažinimo, dalijimosi žiniomis ir emocijomis, naujų atradimų bei kūrybinių impulsų laikas. Menininkai čia atranda istorijos įkvėpimą, o bendruomenė sulaukia dėmesio ir supratimo iš žmonių, gebančių kultūros paveldą įvertinti ne tik profesiniu, bet ir meniniu žvilgsniu.
Tikimės, kad spalio 20-osios susitikimas ilgai išliks visų jo dalyvių atmintyje, o užsimezgęs dialogas ateityje subrandins ir naujų idėjų, kūrybinių sumanymų bei gražių darbų. Juk kartais vienas susitikimas, vienas pokalbis ar netikėtas atradimas tampa pradžia to, kas dar ilgai skleidžia savo vaisius – saugo istoriją, įkvepia kūrybai ir suartina žmones.