Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, kai mintimis ir malda sugrįžtame prie išėjusiųjų, Vandžiogalos krašte kasmet su ypatinga pagarba prisimenami čia gyvenę, dirbę ir savo likimą su gimtąja žeme susieję žmonės. Tai buvo bajorkiemių, kaimų ir vienkiemių gyventojai, savo darbu kūrę krašto gerovę, saugoję protėvių tradicijas ir tikėję, kad ateis diena, kai jų Tėvynė galės gyventi laisva. Atėjus lemtingai valandai, ne vienas jų stojo į kovą prieš carinės imperijos priespaudą – dalyvavo 1831 ir 1863 metų sukilimuose, vedami ištikimybės savo kraštui, garbės ir laisvės troškimo.
Sukilimų pralaimėjimas atnešė skaudų atpildą. Carinė valdžia negailestingai baudė kovotojus ir jų artimuosius: vieniems buvo įvykdytos mirties bausmės, kiti su šeimomis ištremti į tolimąjį Sibirą, o jų namai sudeginti, paliekant tik pelenus ir skaudžius prisiminimus. Ištuštėjusiose sodybose įsikūrė kolonistai sentikiai iš Rusijos. Taip represijų ir prievartinės politikos verpetuose buvo sudaužyti ne vieno žmogaus likimai, o ištisi kaimai neteko savo gyventojų.

Toks tragiškas likimas ištiko ir Ibėnų kaimą Kauno apskrityje Vandžiogalos parapijoje. Šimtmečius čia gyvenę žmonės dirbo savo žemę, puoselėjo tradicijas ir vadovavosi devizu „Dievas, garbė, Tėvynė“. Tačiau priespaudos ir neteisybės akivaizdoje jie nepalūžo. 1863 metais Ibėnų vyrai stojo į sukilėlių gretas, pasiryžę kovoti už laisvę, už savo ir būsimų kartų teisę gyventi oriai.
Jų kovos dvasią įprasmino šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, tapęs bendros lenkų ir lietuvių kovos už tautinį išsivadavimą, laisvę ir pilietines teises simboliu. Tačiau už pasipriešinimą carinei valdžiai Ibėnų gyventojams teko sumokėti nepaprastai skaudžią kainą. Kaimas buvo sudegintas, o jo žmonių gyvenimai išblaškyti po svetimus kraštus. Ibėnų tragedija iki šiol išlieka viena skaudžiausių mūsų krašto istorijos žaizdų – priminimu apie tai, kokią kainą žmonės sumokėjo už laisvės troškimą.
Istorinė atmintis gyva tol, kol yra ją saugančių žmonių.
Spalio 22-osios, ketvirtadienio, pavakarę Vandžiogalos miestelyje, prie 1863 metų sukilimui ir Ibėnų kaimo tragedijai atminti skirto koplytstulpio, įvyko istorinė pilietinė atminimo akcija. Jos sumanytojas ir iniciatorius – Vandžiogalos krašto ūkininkas, aktyvus visuomenininkas Laimutis Ragulskis. Kartu su medžiotojų klubo „Gynia“ vyrais ir kitais geros valios žmonėmis jis pakvietė susiburti prie atminties ženklo, uždegti žvakes ir pagerbti tuos, kurių vardai ir likimai neatsiejami nuo mūsų krašto istorijos.
Prie koplytstulpio sužibusios žvakių liepsnelės tą pavakarę tapo daugiau nei simboliniu šviesos ženklu. Kiekviena jų priminė žmogaus gyvenimą, nutrūkusią šeimos istoriją, prarastus namus ir neišsipildžiusias svajones. Jos bylojo ir apie tai, kad, bėgant amžiams, atmintis gali būti prislopinta, tačiau jos neįmanoma visiškai užgesinti, kol atsiranda žmonių, pasiryžusių ją saugoti.
Šių eilučių autorius susirinkusiesiems priminė skaudžius XIX amžiaus antrosios pusės įvykius, sukrėtusius Vandžiogalos kraštą, papasakojo apie 1863 metų sukilimą, Ibėnų kaimo tragediją ir represijų aukų likimus. Susirinkusieji kartu sukalbėjo maldą, o tylos minute pagerbė žuvusius sukilimo dalyvius, Ibėnų kaimo tragedijos aukas ir Sibiro tremtyje žuvusius žmones.
Po šio susikaupimo ir pagarbos akto atminimo akcijos dalyviai patraukė į senąjį Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios šventorių. Tarp senųjų kapų, kuriuose ilsisi daugelio kartų mūsų krašto žmonės, jie uždegė žvakes ir klausėsi pasakojimo apie čia amžinojo poilsio atgulusius 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvius bei jų rėmėjus. Senieji antkapiai, iškalti vardai ir datos tarsi atvėrė duris į praeitį – į laikus, kai tikėjimas, garbė ir meilė Tėvynei daugeliui tapo ne vien gyvenimo vertybėmis, bet ir lemtingu pasirinkimu.
Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, ši atminimo akcija įgijo ypatingą prasmę. Prisiminti žuvusiuosius, ištremtuosius, persekiojamuosius ir tuos, kurių gyvenimus sudaužė istorijos negandos, – tai ne vien pagarbos praeičiai ženklas. Tai ir mūsų pačių sąžinės, žmogiškumo bei atsakomybės išbandymas. Juk už kiekvieno istorinio įvykio slypi konkretūs žmonės: jų namai, šeimos, maldos, viltys ir kančia.
Šventumo šviesa ne visada spindi iš didingų paminklų. Kartais ji glūdi paprastų žmonių gyvenimuose – jų ištikimybėje tikėjimui, pasiaukojime, drąsoje ir gebėjime neatsisakyti savo vertybių net tada, kai už tai tenka sumokėti didžiausią kainą. Todėl prisimindami šiuos žmones ir melsdamiesi už jų vėles, ypač Vėlinių išvakarėse, atliekame svarbią žmogiškąją pareigą.
Kiekviena tokia istorinė ir pilietinė akcija, skirta mūsų krašto patriotams, kovojusiems už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, yra prasmingas liudijimas, kad jų aukos nebuvo pamirštos. Uždegtos žvakės tą spalio pavakarę tapo tylia, bet iškalbinga padėka tiems, kurie kentėjo, žuvo ir buvo išplėšti iš savo gimtųjų namų.
Kol prisimename, kol meldžiamės, kol perduodame šias istorijas jaunajai kartai, tol gyva ir mūsų krašto atmintis. O žodžiai „Už mūsų ir jūsų laisvę“ tebūna ne vien praeities aidas, bet ir šiandienos įsipareigojimas gerbti žmogaus orumą, saugoti istorinę tiesą ir branginti laisvę.