Nuo pat gimimo gyvenu visai šalia senojo Vandžiogalos bažnyčios šventoriaus, kuriame ilsisi šio krašto žmonės. Todėl, norom nenorom, jau daugiau nei pusę amžiaus esu ne tik šių vietų gyventojas, bet ir tylus liudininkas, stebintis, kaip bėgant laikui keitėsi ir tebesikeičia čia švenčiamos Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos.
Dar praėjusio amžiaus viduryje šios dienos Vandžiogaloje turėjo ypatingą, sunkiai žodžiais nusakomą dvasią. Nuo pat ankstyvo ryto į senąjį bažnyčios šventorių iš įvairių apylinkių būriais traukdavo žmonės. Jie sustodavo prie savo artimųjų kapų, žegnodavosi, tyliau ar garsiau kalbėdavo maldas lenkų ir lietuvių kalbomis. Atrodė, kad tą dieną visas kraštas susirinkdavo į vieną vietą – pas savuosius, pas tuos, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, bet kurie tebėra gyvi artimųjų širdyse ir atmintyje.

Nuo pat ryto Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje būdavo klausomos išpažintys. Prie klausyklų nusidriekdavo ilgos eilės tikinčiųjų, norinčių atlikti atgailą – keliais apeiti aplink centrinį altorių, kuriame nuo seno stebuklais ir malonėmis garsėja Nukryžiuotasis. Žmonių eilė nusitęsdavo nuo pat bažnyčios vidurio.
Apie vidurdienį prasidėdavo Šventosios Mišios. Bažnyčia būdavo sausakimša – kaip per Velykas. Žmonių tiek daug, kad kartais būdavo sunku net prasilenkti. Pasibaigus pamaldoms, tikintieji vėl pasklisdavo po šventorių, sustodavo prie artimųjų kapų, melsdavosi, susitikdavo su iš tolimiausių vietovių atvykusiais giminaičiais ir pažįstamais. Dalydavosi prisiminimais, pasakodavo apie savo gyvenimus, bendraudavo iki pat vakaro.
Kai kurie pasiryždavo keliais apeiti aplink bažnyčią, kiti dalydavo atsivežtas dovanas, aukodavo smulkių pinigėlių prie bažnyčios prieigų klūpintiems elgetoms, prašydami jų maldose prisiminti mirusiuosius. O elgetos, gavę auką, garsiai melsdavosi už geradarių artimųjų vėles.
Pavakare vėl suskambėdavo bažnyčios varpai, kviesdami į gedulines Šventąsias Mišias. Žmonės dar kartą rinkdavosi po bažnyčios skliautais. Pamaldos tęsdavosi iki sutemų, o šventorius, apšviestas žvakių liepsnelių, pamažu skęsdavo vakaro tamsoje.
Šios mirusiųjų pagerbimo dienos visiems, kurie jas išgyveno, neabejotinai išliko atmintyje visam gyvenimui. Tada senasis bažnyčios šventorius – tikras mirusiųjų miestas – tapdavo nepaprastai gyvas. Žmonių malda, pagarba, dėkingumas, prisiminimai ir viltis, rodės, panaikindavo nematomą ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Visi būdavo kartu. Tarsi atsiverdavo paslaptinga amžinybės akimirka, kurioje susitikdavo dvi tikrovės – išėjusieji ir likusieji, praeitis ir dabartis. Tai buvo ypatinga, šventa gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės misterija. Jos neįmanoma perteikti vien žodžiais – tai reikėjo matyti, jausti ir pačiam išgyventi.
O šiandien Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos Vandžiogaloje atrodo visai kitaip.
Į senąjį bažnyčios šventorių žmonės atvyksta gerokai rečiau – nedidelėmis grupelėmis arba pavieniui. Garbaus amžiaus lankytojų matyti nedaug. Dauguma – vidutinio amžiaus ar jaunesni žmonės. Atėję prie artimųjų kapų, uždegę žvakelę, jie ilgai neužsibūna. Tarsi kažkur skubėtų, trumpam sustoja ir netrukus vėl išvyksta. Į bažnyčią užsuka tik vienas kitas, o daugelis ją aplenkia taip, tarsi jos nė nebūtų.
Šventoriuje vis rečiau išgirsi maldos žodžius, nebeskamba nuoširdūs žmonių pokalbiai, nebejaučiama to ypatingo susitikimo džiaugsmo, kuris kadaise suburdavo gyvuosius prie išėjusiųjų kapų. Skaudu pripažinti, tačiau beveik nebelikę tos gilios, nuoširdžios gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės, tos sakralinės nuotaikos ir šventinio iškilmingumo, kurie kadaise buvo neatsiejama šių dienų dalis.
Akivaizdu, kad pamažu nyksta prasmingos, šimtmečius puoselėtos katalikiškos mirusiųjų pagerbimo tradicijos. Keičiasi žmonių gyvenimo būdas, jų santykis su tikėjimu, praeitimi ir atmintimi. Tačiau žvelgiant į šiuos pokyčius kyla skaudus klausimas: kodėl nutrūko tai, kas daugelį kartų jungė žmones, šeimas ir ištisas bendruomenes?
Galbūt nebesugebėjome perduoti jaunajai kartai to, ką patys paveldėjome iš savo tėvų ir protėvių – gyvo tikėjimo, pagarbos mirusiesiems, maldos tradicijos ir atsakomybės už istorinę atmintį. Juk tradicijos neišlieka savaime. Jas reikia puoselėti, saugoti ir perduoti iš kartos į kartą. Jei jų neperduodame, jos pamažu nutyla ir išnyksta kartu su tais, kurie dar mokėjo jas gyventi.
Šiandien, stovint senajame Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje, tarp šimtamečių kapų ir mirgančių žvakių liepsnelių, vis dažniau apima liūdesys. Atrodo, kad nyksta ne tik senieji papročiai – tolsta ir pats gebėjimas būti kartu su tais, kurie jau iškeliavo Amžinybėn.
O juk Vėlinės turėtų būti ne vien trumpas apsilankymas kapinėse, žvakelės uždegimas ar gėlių padėjimas. Tai laikas maldai, susikaupimui, dėkingumui ir gyvam pokalbiui su savo praeitimi. Tai mūsų pareiga prisiminti tuos, kurie kūrė mūsų šeimų, bendruomenės ir krašto istoriją.
Kol dar yra kas prisimena, kol dar dega žvakelės ir skamba maldos, tol gyva ir mūsų atmintis. Tačiau ar sugebėsime šią šventą bendrystę išsaugoti ateities kartoms?