Trumpėjančios dienos ar naktys visada primena laiko kainą. Kūryba, bendravimas tarsi praplečia amžinybės ribas ir primena, kad reikia džiaugtis jos duotybe. Poetas Justinas Marcinkevičius eil.,,Joninės" sako, kad skirtingos žmonių kartos gali nebesusišnekėti, nebeišgirsti. Mes turime gražiausią progą įrodyti, kad yra nenykstančių buvimo ženklų, net išėjus žmonėms...
Vandžiogaloje kasmet, tradiciškai prieš Jonines, susiburia Liutkevičių giminė. Ši plati giminė pirmiausia skuba į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią pasimelsti, prisiminti, pagerbti Anapilin išėjusius savo tėvus, seseris, brolį... Šią gražią tradiciją puoselėja jų vaikai, seserys ir broliai: Alina, Regina, Leonija,Vladislovas, Alfonsas, Boleslovas. Kartu atsiveža ir savo vaikus ir anūkus, kad jie sužinotų, suvoktų tradicijų svarbą, kad pajaustų Joninių dvasią, giminystės ryšius, kurie, rodos, paženklinti amžinybės ženklu.
Seneliai ir tėvai buvo ilgamečiai Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios lenkų choro giesmininkai, tad visą laiką rodė gražų pavyzdį savo vaikams. Ir dabar susirinkę vaikai ir anūkai bendrauja lenkų kalba, gieda ir dainuoja vaikystėje tėvų išmokytas giesmes ir dainas, daugelis jų groja muzikos instrumentais. Puiku, kad jų atžalos sekdamos tėvų pėdomis muzikuodamos net juos pranoksta. Tad ir šį kartą po pamaldų, kapų lankymo, susirinkę pas Leoniją, dalijosi mintimis ir įspūdžiais apie praeitį, giedojo giesmes, dainavo įvairiomis kalbomis. Instrumentinių kūrinių, šokių muzika irgi liudijo, kad gyvenimas nesibaigia, kad Joninės iš tiesų yra graži galimybė dalytis tuo, kas gyva, kas amžina – dalytis gyvenimu. Ilgai visi nesiskirstė, džiaugėsi susiėjimu, Janinos, Jono ir visos Liutkevičių giminės prisiminimu.
Ričardas Jankauskas
