Palaimintos tos akys, kurios regi tai, ką jūs regite... (Mt, 16, 16)
Ketvirtadienį Ibėnų kaimo sentikių bendruomenė minėjo Švč. Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvės pastatymo 150 –ąsias metines. Ibėnų religinės bendruomenės pirmininkas Aleksandras Nicinas į šią didelę jubiliejinę šventę pakvietė ir Vandžiogalos lenkų bendruomenės atstovus. Į šventę atvyko ir Kauno rajono savivaldybės administracijos delegacija vadovaujama rajono mero, Vandžiogalos seniūnijos atstovai ir kiti garbingi svečiai.
Subtili, iškilminga ir puikiai organizaciniu požiūriu sustyguota šventė mums priminė priešistorę, kurios archyviniai įrašai byloja, kad Ibėnų okalicoje gyveno daugiau kaip du šimtai gyventojų. Tai smulkūs bajorai, save laikę lenkais. Žymesnės Ibenskų, Vitkauskų, Vilkevičių, Stankūnavičių giminės.
Ibėnų (ne tik Didžiųjų, bet ir Mažųjų) gyventojai aktyviai dalyvavo 1863-iųjų metų Lenkijos – Lietuvos sukilime, todėl Kauno gubernatorius gen.Muravjovas (pravarde Korikas) atsiuntė kariuomenę, kuri kaimą sudegino ir gyventojus ištrėmė į Sibirą, o vietoj jų atkėlė kolonistus rusų stačiatikius (sentikius).
Ibėnų kaimus jie pervadino Nikolskaja Slabada (Didžiuosius) ir Preobraženskaja Slabada (Mažuosius). Čia 1864 metais jie ir pasistatė Švč. Dievo Motinos ėmimo į Dangų sentikių cerkvę.
Vandžiogaliečius maloniai nustebino sentikių bendruomenės pamaldumas ir gebėjimas saugoti tradicines vertybes. Neabejojame - tai padeda net ir nedidelei bendruomenei išsaugoti savastį, tikėjimą, tapatybę ir kultūrą. Ne veltui poetas Česlovas Milošas mini, kad čia ilgus amžius taikiai sugyveno ir savo vietą rado įvairios kultūros ir religijos. Ir dabar čia, vos už aštuonių kilometrų nuo Vandžiogalos, pasijauti kaip kitoje dimensinėje plotmėje - būryje nuoširdžių žmonių, kuriems Dievo žodis ir pagarba Jam yra svarbiau už šių laikų kuriamą žmogaus kultą. Akivaizdu: Šventojo Rašto žinia čia atitinka tų žmonių mastelį. Gal todėl mes patyrėme išskirtinį dvasios džiaugsmą. Deja, kartu ir apgailestaujame , kad kai kurie užmiršo pamaldumą ir tradicijas. Taigi belieka pasikliauti Dievo gailestingumu, kuris, kaip ir tokios šventės, teikia didelių vilčių ateičiai.
Atsidėkodami už puikią šventę vandžiogaliečiai Ibėnų sentikiams padovanojo atminimui Dievo Motinos ikoną, įsigytą Supraslio stačiatikių vienuolyne Lenkijoje.
Laiko ženklai, kultūrų ir religijų sintezė čia, mūsų krašte, ir daro gyvenimą įdomesnį ir gražesnį, tik reikia iš naujo išmokti juos skaityti... Ne veltui vis kartojame žodžius: ,,Palaimintos tos akys, kurios regi tai, ką jūs regite.." (Mt, 16, 16).
Ričardas Jankauskas