Šeštadienio popietę, ieškodama Chlopickių dvarvietės (Dwőr J.W.W: Chłopickich) ir kitų praeities laiko ženklų, liudijančių apie šią kilmingą giminę ir jos garsią atstovę Zofiją Chlopicką, XIXa. pr. gyvenusią Vandžiogaloje, lankėsi daugelio knygų vertėja, leidyklos vadovė humanit.m.dr. Jolanta Kriūnienė. Susitikimas įvyko Vandžiogalos lenkiškoje bibliotekoje (Kėdainių g.26). Vandžiogaliečiai mielai pasidalijo istorine medžiaga ir įžvalgomis apie čia gyvenusius Chlopickius. Iš humanit.m.dr. Jolantos Kriūnienės taip pat sužinojo daug įdomios medžagos apie Zofiją Chlopicką. Labai džiaugiamės šia pažintimi ir tikimės ateityje rezultatyvaus bendradarbiavimo.
O dabar - Zofijos Chlopickos atvaizdas. Paveikslas publikuotas: „Opiekun Domowy" Nr. 14 1871 rok wydania. Nors ji gimė Furmaniškėse, prie Vilniaus, vaikystė prabėgo Vandžiogaloje. Straipsnyje su jos portretu neteisingai nurodyta jos gimimo data – 1819. Ji gimė 1812 metais.
1824 metais, kai jai buvo vos 12, Romainiuose, kur ji viešėdavo pas seserį Aną Prozor, ją jau lankė poetas Edvardas Odynecas. Zofija Chlopicka išgarsėjo savo grožiu ir talentais: tapė, grojo, dainavo, vaidino, atsiskleidė kaip literatė. Be abejo, žinomas ir jos skandalingas romanas su Levu Baikovu, Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Novosilcevo sekretoriumi. Jai tada buvo vos 16, o jam – 53... Kiti Chlopickiai – taip pat spalvingi ir įdomūs!
Zofija Chlopicka gyveno 1812 – 1870 metais ( Zofia z Brzozówki pseud.), jos tėvai: Franciszek Chłopicki ir Zofia Miłejko, broliai: Aleksandr i Józef, sesuo Anna. Zofija gimė Furmaniškėse, prie Vilniaus, mirė 1870 metais Varšuvoje. Ji žinoma kaip publicistė, prozininkė. Bendradarbiavo su to meto demokratinių pažiūrų Vilniaus inteligentija, rašė į "Žvaigždę", kurią ir finansavo. 1851m. Buvo ištremta į Permę. Grįžusi apsigyveno Pakaunėje (Vandžiogaloje). Čia rašė straipsnius į Varšuvos laikraščius. Publicistikoje atsiskleidė kaip drąsi polemikė. Plačiau žinomos fantastinės satyros "Nematomas žmogus", "Stebulinga skrybėlė", apsakymai "Sergantys ir sveiki". Apmaudu, kad daug kūrybos liko rankraščiuose.
Ištrauka apie Zofiją Chlopicką iš Gabrielės Giunterytės - Puzynienės knygos "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843" :
„Prie 1829 metų epizodų priklauso staigi Baikovo mirtis – Baikovo, kurio, kaip ir Novosilcevo, vilniečiai nemėgo. Abu tapo įamžinti Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse". Jis mylėjo gražiąją Zofiją Chlopicką, buvo su ja susižadėjęs ir kasdien lankydavosi pas jos tetą ponią Bagnievską, už Aušros vartų, kur gyveno gražioji Zofija. Užgavėnių vakaras ėjo į pabaigą. Ji skambino fortepijonu, jis susimąstęs klausėsi, klausėsi iki vėlumos... Kai jau derėjo atsisveikinti, palinkėjo jai labos nakties, išėjo ir vėl grįžo atsisveikinti dar kartą, ir čia nėra kuo stebėtis, nes kas yra matęs tas nuostabias akis ir patyręs jų žvilgsnio galią, lengvai supras, kad sužadėtiniui buvo nelengva išeiti. Kitą dieną, o tai buvo trečiadienis, Pelenų diena, mano tėvas, kuris ruošėsi iškeliauti į Minską, buvo bebaigiąs valgyti kelioninius pietus. Gatve pralėkė rogės, ir mes puolėme prie lango... Tose rogėse sėdėjo moteris, apsigobusi galvą juodais ir raudonais langeliais išmarginta skara. Tai buvo Zofija Chlopicka, skubanti pas daktarą Sniadeckį. Ir tuojau pat kažkas atskubėjo pas mus su žinia, kad Baikovą, važiuojantį iš sužadėtinės pro Aušros vartus, trenkė apopleksija, ir jis be sąmonės buvo nugabentas pas ją atgal... Išgelbėti jo nepavyko! Prie jo krūtinės rado ant virvelės kabantį šilkinį maišelį, o jame dantį. Sužadėtinė atpažino, kad tai jos dantis, o išsitraukė jį tuomet, kai Baikovas pasakė, kad tas dantis gadina jos išvaizdą. Tad jo atsisveikinimas vakare su sužadėtine buvo padiktuotas nuojautos, kad daugiau jos nepamatys, o važiuodamas pro Aušros vartus liepė vežėjui „skubėti, nes jam blogai" – tokie buvo jo paskutiniai žodžiai. Kaip tik palei tuos vartus prieš keletą metų akademinis jaunimas traukė tremtin į Sibiro stepes, o vienas iš tų, kurie pridėjo prie to savo ranką, buvo Baikovas!"
Ričardas Jankauskas
