Dienraštis „Kauno diena“ rašo apie mus

DSCF5790Vandžiogalos istorijoje – skirtingų tautų pėdsakai
Vaida Milkova

http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/vandziogalos-istorijoje-skirtingu-tautu-pedsakai-703161


Prieš keletą metų tarp Vandžiogalos lietuvių ir lenkų virusios aistros dabar atrodo nurimusios. Keliuose seniūnijos kaimuose gyvenančios kitos tautinės mažumos atstovai – rusų sentikiai – sako, kad jie su lietuviais visada sugyveno gerai.
Šaknys – nuo Radvilų
Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Kauno įsikūrusios Vandžiogalos tautinė gyventojų sudėtis – ganėtinai marga. Skirtingų šaltinių duomenimis, nuo 50 iki 300 seniūnijos gyventojų save vadina lenkais.

Prieš keletą metų tarp vietos lenkų ir lietuvių buvo kilęs konfliktas, kai tuometis parapijos klebonas mišias aukojo tik lenkiškai bei lotyniškai. Parapijos klebonu tapus Skaidriui Kandratavičiui, reikalai pasikeitė: mišios aukojamos ir valstybine kalba.
Kėdainių g. esančius Leonijos Petrauskaitės namus vandžiogališkiai neoficialiai vadina Lenkijos ambasada Vandžiogaloje. Šiuose namuose visuomeniniais pagrindais veikia lenkiškų leidinių biblioteka, svetainėje vyksta renginiai. Čia yra lankęsis ne vienas lenkų rašytojas, kiti kaimyninės valstybės atstovai. Bibliotekoje – 2,5 tūkst. lenkiškų leidinių. Pasiimti knygų, pabendrauti čia užsuka ir Kėdainių, Jonavos rajonų lenkai. Pašnekovų žodžiais, biblioteka padeda vietiniams gilinti lenkų kalbos žinias. „Juk visi mes – baigę lietuviškas mokyklas, mūsų lenkų kalbos žodynas – skurdus, o knygų skaitymas turtina žodyną“, - pastebėjo L.Petrauskaitė.
Kaip lenkai pateko į Vandžiogalos apylinkes? „Lenkai šiame krašte gyvena nuo Kėdainius valdžiusių Radvilų laikų. Kai Radvilos čia būrė savo kariuomenę ir dalijo žemes, jie kvietė ir karius iš Lenkijos. Taip čia atsirado lenkų kolonistų“, - pasakojo visuomeninio judėjimo Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas.
Aprašė Č.Milošas
Zofijos Pilypienės giminę iš Kėdainių krašto kilęs rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas aprašo romane „Isos slėnis”. „Tas Bukauskas, kuris Šeteniuose mokė Č.Milošą medžioti, yra mano giminaitis. Bukauskai – kolonistai iš Lenkijos, mūsų giminė čia atsirado prie Radvilų”, - pasakojo Z.Pilypienė.
Šiame krašte būta atvejų, kai lietuviai buvo verčiami kalbėti lenkiškai. Yra išlikusių užrašytų pasakojimų, kad dvare valstiečiai buvo baudžiami už ištartus lietuviškus žodžius. „Per istorijos virsmą visko čia yra buvę. Faktas tas, kad žmonės prie dvaro save laikė lenkais. Čia ir 1831 m., ir 1863 m. sukilimų kovos aktyviai vyko, kur lenkiškas aspektas buvo labai ryškus. Ir mes matome prasmę save laikyti lenkais – visa tai perėmėme iš savo tėvų, senelių”, - pasakojo R.Jankauskas.
Neapleisti lenkiškai aukojamų šventų mišių, išsaugoti senąsias bažnytines vėliavas su lenkiškais užrašais – tai pašnekovai mato tarsi senelių priesaką jiems. R.Jankauskas pabrėžė, kad Vandžiogalos bažnyčia ir Karmelitų bažnyčia Kaune – vieninteliai katalikų maldos namai Vidurio Lietuvoje, kur mišios aukojamos ir lenkų kalba.
Daugelis antkapių užrašų senosiose Vandžiogalos kapinėse – lenkų kalba, kai kurie jų – su klaidomis. „Jei pastebime klaidų, pasakome artimiesiems. Tačiau būna, kad žmonės dėl tokių pastabų supyksta“, - sakė L.Petrauskaitė.
Šiose kapinėse ilsisi iš vienos giminės kilusių dviejų garsių rašytojų – Č.Milošo ir Oskaro Milašiaus giminės. Čia palaidotas Č.Milošo senelis Arturas Miloszas buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko adjutantas.
Kelia problemas
R.Jankauskas Lietuvos lenkų sąjungos skyrių Vandžiogaloje sakosi įsteigęs dėl to, kad būtų lengviau iškelti reikalavimus valdžiai, organizuoti renginius. „Prieš keletą metų, pažymint Č.Milošo 100- ąsias gimimo metines, per Vandžiogalą pravažiavo 2 tūkst. Nobelio premijos laureato kūrybos gerbėjų. Buvo gėda prieš tuos žmones, kad mes čia tokie apsileidę: kapinių tvora griuvo, pačios kapinės – apleistos, medžiai – seni, grėsė užgriūti antkapius, - prisiminė pašnekovas. – Mes apie tai kalbėjome, net piketą surengėme, ir valdžia atkreipė dėmesį: medžius iškirto, kapinių tvorą jau baigia pakeisti.“
Visuomenininko žodžiais, dabar labiausiai reikėtų suremontuoti bažnyčią, pakeisti kiaurą stogą. Kita problema – akis badantis pigių rūbų turgus prie pat šventoriaus tvoros. „Kai prekiautojos šioje aikštelėje išsiskleidžia, nelieka vietos į laidotuves suvažiavusiųjų automobiliams. Kai į bažnyčią, kapines tenka lydėti garbingus svečius – dėl to turgaus neturime kur akių dėti“, - sakė R.Jankauskas.
Vandžiogalos seniūnas Vytautas Šniauka tvirtino, kad bažnyčios stogo remontui ieškoma lėšų, o turgus iš bažnyčios pašonės greičiausiai bus perkeltas kitais metais. „Kol kas nėra kur iškelti. Aikštelę turgui esame numatę Taikos g., prie Vandžiogalos gaisrinės. Ten visuomenės poreikiams yra paimtas žemės sklypas“, - seniūnas užsiminė, kad būsimą aikštelę turgui dar reikia išasfaltuoti.
Žeidžia lietuvių svarstymai
Vietos lenkus žeidžia vieši kai kurių lietuvių svarstymai, esą, koks gi tu lenkas, jei tavo proseneliai tarnavo dvare, ten lenkų kalbą ir tradicijas perėmė. „Jei aš tokioje aplinkoje, kultūroje užaugau: šeimoje lenkiškai kabėdavomės, dainas lenkiškas dainuodavome, aš tą kultūrą ir puoselėju“, - sakė L.Petrauskaitė.
„Yra tautinės mažumos, ir reikia jų paisyti. Yra lenkų kalba, tradicijos, renginiai, ir nereikia jų trinti, nes visa tai praturtina šį kraštą, jo kultūrinį gyvenimą“, - sakė R.Jankauskas. Jis pastebėjo, kad lenkišką kultūrą puoselėjančiais renginiais domisi ir kai kurie išprusę vietos lietuviai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Seimui pateiktą išaiškinimą, esą į lietuvių kalbos abėcėlę nevalia įtraukti w, x ir q raidžių, panekovai vertina neigiamai. „Jei man būtų leista pase pavardę įrašyti lenkiškai, kiltų sunkumų, nes reikėtų iš naujo pasirašyti svarbius dokumentus ir juos notariškai patvirtinti. Tačiau man tenka nemažai rašyti lenkų kalba – susirašinėju, rengiu informaciją interneto svetainei vandziogala.eu. Tada pasirašau lenkiška savo pavardės forma – Ryszard Jankowski. Svečiai iš Lenkijos nesupranta, klausia: „Gal čia du žmonės, Jankauskas ir Jankowski?“ Būtų paprasčiau, jei nereikėtų naudoti tokio dvigubo varianto“, - pasakojo lenkų kultūros puoselėtojas.
Vietos lenkų bendruomenės interneto svetainė vandziogala.eu – dvikalbė, informacija joje pateikiama lietuvių ir lenkų kalbomis.
Pagrindinėje Vandžiogalos Kauno gatvėje kalbinti miestelio žmonės tikino, kad jokių konfliktų tarp vietos lietuvių ir lenkų nėra. „Apie tai esu tik girdėjusi. Aš su visais gerai sutariu. Mano pačios tėvai lenkiškai kalba, o aš lenkiškai taip ir neišmokau. Mano mama - pase lenkė, tėtis – lietuvis, nors jo pavardė – Pilsuckis“, - pasakojo lietuve prisistačiusi vandžiogališkė Brigita Kazakevičienė. „Viskas čia gerai. Mes į bažnyčią retai einame, apie konfliktus nieko nežinome“, - į kalbas nesileido pagyvenusi pora.
„Nėra čia jokių tautinių konfliktų, nei lenkai, nei rusai nėra skriaudžiami“, - tvirtino Vandžiogalos seniūnas.
Tarpukariu miestelyje gyveno ir nemažai žydų, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais beveik visi jie buvo išžudyti. Dar visai neseniai miestelio tautinę gyventojų sudėtį papildžiusi gausi romų šeima šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Vandžiogalos gimnazijos direktorius Algiras Šiušas prisimena, kad romų vaikai mokyklą lankydavo tik formaliai. Kai vaikai ilgesnį laiką nepasirodydavo, mokytojai eidavo jų ieškoti į namus, tačiau sulaukdavo neigiamos tėvų reakcijos – kodėl mokykla kišasi.
Atkėlė rusų sentikių
Netoli Vandžiogalos įsikūrę du sentikių kaimai – Didieji ir Mažieji Ibėnai. Malšinant 1863 m. sukilimą, Ibėnų kaimas buvo sudegintas ir sulygintas su žeme, jo gyventojai ištremti į Sibirą. Jų vieton atkelti rusų sentikiai. Didžiųjų Ibėnų sentikių cerkvė – oficialiai pripažinta kultūros vertybė. XIX a. iškilusios cerkvės bendrą vaizdą gadina silikatinių plytų varpinės bokštas su paprastu skardiniu stogeliu. „Originalus medinis varpinės bokštas sovietiniais laikais sudegė, tada ir pastatė šį, tokį negažų, be kupolo. Dabar su Kultūros paveldo departamentu deriname, kad būtų leista atstatyti bokštą, panašų į tipišką mūsų cerkvėms“, - užsiminė Ibėnų sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Aleksandras Nicinas.
Anksčiau cerkvėje buvo gausu senų vertingų ikonų, dabar jų – daug mažiau. „Ikonos dingo ne sovietmečiu, kai jų nevertino, brangiai nepirko, o vėliau. Dabar žinote, kokie laikai – žmonės nebeturi vertybių. Sovietiniais laikais buvo kalama į galvą: Dievo nėra, religija tik opijus liaudžiai. To padariniai juntami dabar: šventi dalykai pasidarė nebešventi – viskas galima“, - rankomis skėsteli sentikis.
Vienas vertingiausių bažnytinio meno kūrinių – altoriaus kryžius jau metai restauruojamas Kaune. „Jį, kaip ir mūsų ikonas, gali restauruoti tik sentikis. Toks meistras yra Latvijoje, jis tik kartais atvažiuoja į Kauną. Be to, restauruoti kryžių sudėtinga: senuosius lako sluoksnius reikia nuimti labai atsargiai, kad nebūtų pažeistas aukso dulkių sluoksnis“, - pasakojo A.Nicinas. Kol kryžius restauruojamas, cerkvėje jį pakeitė kopija.
Krikštijamas vos nenuskendo
Religinės bendruomenės pirmininkas sako niekada nepamiršiantis savo krikšto dienos. Susiruošusiam krikštytis tuomet 33 – ejų ibėniškiui iš pradžių sunkiai sekėsi rasti krikštatėvį: vienam kandidatui atsisakius, A.Nicinas susitarė su giminaičiu stačiatikiu. Tačiau ceremoniją pradėjęs dvasininkas greitai atpažinęs, kad kandidatas į krikšto tėvus – stačiatikis, vadinasi, sentikį krikštyti netinkamas. Krikšto tėvo tuomet teko ieškoti tiesiog bažnyčioje.
Vis dėlto krikšto diena A.Nicinui labiausiai įsiminė ne dėl krikštatėvio paieškų, o dėl to, kad krikštijamas vos nenuskendo. Pagal sentikių religinę tradiciją, krikštijamas asmuo nuogas tris kartus visiškai panardinamas vandenyje. „Antrą kartą išnėriau – nespėjau įkvėpti, kai dvasiškas tėvelis vėl mane panardino ir laiko. Akyse temti pradėjo, kai pagaliau galėjau išnerti, ilgai gaudžiau kvapą. O dvasiškas tėvelis sako: vanduo juk šventintas. Turėjo omeny, kad man nebuvo dėl ko nerimauti“, - šyptelėjo pašnekovas.

  • DSCF5776
  • DSCF5783
  • DSCF5790
  • DSCF5795

Komentarai

# re 2015-08-15 21:38
reiskiasi prie buvusio klebono nebuvo lietuvisku misiu? is kur cia toki mela ji istrauke? prie buvusio klebono ir pradejo viskas taisytis, gaila, kad isvaziavo neapsikentes

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes