Visą spalio mėnesį, kiekvieną sekmadienį, anksti rytą, gerokai anksčiau prieš šv. Mišias lenkų kalba į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią renkasi lenkai. Čia jie kalba Švč. Mergelės Marijos Rožinį, gieda giesmes, skirtas Dievo Motinos garbei. Bendruomenės nariai puoselėja ir palaiko senąją rožančiaus kalbėjimo tradiciją bažnyčioje.
1723 metais rugsėjo 30 dieną Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo įsteigta Šventojo Rožančiaus brolija, kuriai tuo metu Apaštalų sostas buvo suteikęs atlaidus.
Bažnyčioje buvo įrengtas altorius su Švč. Mergelės Marijos Rožančinės paveikslu, kuris iki šių dienų yra išlikęs bažnyčioje. Altoriuje esantis Švč. Mergelės Marijos Rožančinės su kūdikiu paveikslas vaizduoja Šv. Dominyko viziją, kai Marija jam davė karoliukų vėrinį, kurį jis pavadino rožių vainiku. Paveiksle matome pakylėtą šventojo dvasinę būseną, perteiktą išraiškinga kūno kalba, ypač rankų gestais. Emocinį įvykių dalyvių santykį pakeičia simbolinė rožinio perdavimo ir priėmimo išraiška. Šv. Dominyko atributas – šuo su liepsnojančiu deglu (misijų pamokslininko simbolis).
Vandžiogalos Švč. Mergelės Marijos Rožančinės brolijai priklausė keliolika tūkstančių narių: miestelio gyventojai, žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestų. Tai paliudija anų metų brolijos sąrašai. Brolijos nariai turėjo ir savo taisykles, kurios reglamentavo jų statusą. Tokios brolijos bažnyčios religiniame gyvenime yra reikšminga pastanga kelti visuomenės moralinį gyvenimą, priešintis blogiems įpročiams, žadinti žmonių religingumą. Todėl bažnyčia palaiko brolijas kaip sėkmingą priemonę religiniam gyvenimui atnaujinti ir apdovanoja jų narius įvairiomis dvasinėmis malonėmis bei atlaidais, kuriuos nariai paprastai pelno įstojimo dieną, brolijos metinėje šventėje, mirties valandą, už kai kuriuos gerus darbus.
Džiugu, kad Vandžiogalos lenkai tęsia gražią maldingumo tradiciją, kuri yra puoselėjama nuo XVIII amžiaus, nuo LDK laikų.
Ričardas Jankauskas