Gyvųjų ir mirusiujų bendriją jungia galinga dvipusė vienybė. Žinoma, vieni yra šiapus, o kiti – anapus. Erdvės labai skirtingos, bet visus sieja meilė Dievui ir žmonijai, noras bendrauti mintimis ir maldomis…
Tai suprasdami ir puoselėdami šią bendrystę, kaip ir kasmet, lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų dieną - nuo ankstaus ryto į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią gausiai susirinko vietiniai, taip pat ir atvykę aplankyti savo artimųjų giminių kapų išsibarstę po įvairiausias Lietuvos vietoves vandžiogaliečiai.
Dar gerokai prieš Šv.Mišių pradžią susirinkusieji kartu su lenkų choro giesmininkais kalbėjo rožinį, meldėsi, giedojo ir prisiminė savo mirusiuosius.
Iškilmingas Šv. Mišias lenkų kalba aukojo Vandžiogalos parapijos klebonas, kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius. Po Šv. Mišių vyko bedra gedulinga procesija šventoriuje, kurios metu meldėmės už mirusius artimus ir nežinomus žmones. Mes prisiminėme juos, prisiminėm skausmingus netekties išgyvenimus, drauge apmąstėm mūsų būsimą didelę kelionę, kurią mums visiems reikia ruoštis įveikti. Gyvųjų ir mirusiųjų susitikimas dar kartą, rodos, kiekvieną ragina klausti, kas aš esu, kur keliauju, ko galiu tikėtis? Gera, kad turime viltį per mūsų Išganytoją –Jėzų Kristų…
Po procesijos vyko Šv. Mišios lietuvių kalba. Pasibaigus pamaldoms bažnyčioje dar ilgai šventoriuje ir kitose parapijos kapinėse, kurių čia yra ketverios, iki vėlumos buvo deginamos žvakės, lenkų ir lietuvių kalbomis kalbamos maldos už visus mirusius ir už visus šventuosius…
Melsdamiesi ir prisimindami išėjusius, suvokiame, kad visada galime atsiremti į Pažadą, kad esame stiprūs, kai būname kartu bendrijoje, sujungtoje dvipusės vienybės ir Dievo meilės. Susitikimai ir maldos įprasmina mirusiųjų ir gyvųjų šventę.
Ričardas Jankauskas
