Naktį iš penktadienio į šeštadienį supykęs Kėdainių rajono Saviečių kaimo  gyventojas du savo kūdikius įmetė į šulinį. Toks elgesys sukėlė siaubą ne tik kaimynams, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Dvejų metų berniukas ir trijų mėnesių mergaitė iš šulinio ištraukti be gyvybės ženklų. Skaudi tragedija verčia apmąstyti, kodėl taip pasielgė žmogus. Kyla klausimas, ar apskritai jis dar yra žmogus?
Šeima prieš septynerius metus yra atvykusi iš kito rajono ir apsigyvenusi Saviečių kaime, kuris priklauso Vandžiogalos parapijai.  Senieji kaimo gyventojai dar atvyksta į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią ir nuo senų laikų yra pažįstami.

Paklausti, kas atsitiko, kad garbingas kaimas, senose archyvuose minimas kaip lenkiškas („Sawazcany – okolica szlachecka“), labai religingas, daug aukojąs bažnyčiai (ne vienas šio kaimo aukotas votas už gautas malones kabo prie stebuklingojo Vandžiogalos Nukryžiuotojo) dabar žudo savo kūdikius kaip Erodo laikais Jeruzalėje.

Senieji kaimo gyventojai pabandė analizuoti praeities raidą ir dabartinę savo padėtį. Pradėjo nuo pokario. Daugelis jų buvo išvežti į Sibirą, atimtos jų žemės. Niekas ir vėliau čia  neleido sugrįžti, todėl šio kaimo žmonės išvyko į Lenkiją. Likusieji savo vargo kelią tęsė kolūkyje. Į kaimą buvo atkelta nemažai žmonių ir iš kitų Lietuvos vietovių. Pradėjo kurtis mišrios šeimos. Tęsėsi agresyvus sovietinės mokyklos ateistinis auklėjimas. Vietinis jaunimas, einantis į bažnyčią, buvo nuolat persekiojamas. Ne vietiniai, o atsiųsti kolūkių ir bendruomenės vadovai, mokytojai daugelį dešimtmečių griovė ir naikino  kaimo tradicijas, čia gyvenusių žmonių dvasinę ir kultūrinę savimonę. Galų gale į šį kaimą atsikėlusiųjų skaičius viršijo vietinių gyventojų skaičių.

Nyksta senasis kaimas. Paskutiniai du dešimtmečiai  lemtingi – senieji gyventojai bebaigią išmirti, jaunesni, norintys dirbti, emigravo, jų vietą užima naujai atvykstantys ir dar tebesantys aršūs stikliuko mėgėjai. Tokiems neberūpi nei tikėjimas, nei tradicijos. Nuo jų kenčia senieji Saviečių kaimo gyventojai, apgaudinėjami ir apvagiami. Belieka tik tamsa ir alus...

 Tad ir visa dabartinė Saviečių kaimo tragedija subrendo ne per vieną dieną. Tai daugelio dešimtmečių valdžios ir kaimo žmonių degradacijos vaisiai. Apgailėtina, skaudi padėtis. Ar ji gali keistis?