Kovo 4 dieną švenčiama pavasario pradžia, paskelbianti šventę, pavadintą Lietuvos dangiškojo globėjo šv. Kazimiero vardu. Kazimiero vardo diena pagal nuo seno susiklosčiusias tradicijas Lietuvoje minima kur kas iškilmingiau už kitus vardadienius. Šią Kazimierinių dieną dera prisiminti ir seserį Kazimierą, kilusią iš Vandžiogalos parapijos, ir kunigą Kazimierą, daugelį metų tarnavusį parapijai.
Sesuo Kaziemiera – Halena Wilkiewiczόwna (1915 – 2010) - jauniausias Wilkiewiczόw šeimos vaikas. Šeimoje buvo dar du broliai ir sesuo, visi gyveno Vandžiogalos parapijoje, vietovėje, vadinamoje Užumiškių krūmai.
Sesuo Kazimiera, būdama jauno amžiaus, įstoja į šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuoliją, įsikūrusią Pažaislyje. Po karo kartu su seserimis vienuolėmis pasitraukė į Vokietiją, iš ten – į Ameriką, kur ir praleido visą savo pašvęstąjį gyvenimą šv. Kazimiero kongregacijos vienuolijoje Chicago Illinois (USA). Ten Dievo malonėje tyliai ir užgeso, ten ir buvo palaidota.
Devyniasdešimtųjų metų pradžioje sesuo Kazimiera keletą kartų iš Amerikos buvo atvykusi į Vandžiogalą, čia lankė gyvenusią seserį Janiną. Vėliau savo laiškuose šių eilučių autoriui rašė, kad ji kiekvieną dieną maldoje prisimena čia gyvenančius savo artimuosius, visus vandžiogaliečius, prašydama jiems Dievo malonių. Tikimės, kad ir aname, geresniame pasaulyje, sesuo Kazimiera Viešpaties ir šv. Kazimiero akivaizdoje prisimena ir užtaria mus.
Daug gero parapijai padarė jai tarnavęs kunigas Kazimieras Mockus. Jis 1911metais buvo paskirtas Vandžiogalos klebonu. Gerai sutardamas su vietine lenkų bendruomene, jis nudirbo didelius darbus. Jau 1913 metais jis padirbo bažnyčiai naujus langus, 1915 metais sutvirtino bažnyčios sienas ir jas kartu su lubomis ištinkavo, o lubas palaikančias kolonas apkalė lentomis ir nudažė. Kad vidinės bažnyčios sienos gražiau atrodytų, jas iškalė presbiterijoje uosinių lentų, o visoje navoje - eglinių lentų paneliu, kurį papuošė kolonėlėmis ir karnizais. Bažnyčios pasieniais pastatė eglinių lentų suolus. Prie vargonų padarė balkoną, o bažnyčios prieangį atskyrė nuo navos stiklinėmis durimis. Prieangyje padarė sandėliukus baldakimui ir procesiniams altorėliams laikyti. Visa tai klebonas kunigas Kazimieras Mockus sukūrė pats savo rankomis. Parapijiečiai jam padėjo savo aukomis. 1930 metais kunigas Kazimieras padirbdino du šoninius ąžuolo medžio altorius, kurių kiekvienas anais laikais kainavo po 5000 litų. Vandžiogaliečiai turi visada prisiminti ir melstis už šiuos didžius parapijos geradarius - seserį Kazimierą ir kunigą Kazimierą - ir per juos prašyti sau Dievo užtarimo.
Ričardas Jankauskas