Spindesys ir skurdas

Lenkai aristokratai, kilmingieji bajorai mūsų krašte įvairiais istoriniais amžiais buvo Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios rėmėjais.
1655 metais Kauno maršalka Jan Karol Rostowski Vandžiogalos bažnyčios fondo rėmėjas daug lėšų skyrė bažnyčiai. Vėliau testamentu įpareigojo savo palikuonis iš pajamų, gaunamų iš jo valdomo dvaro ir žemių Ukmergėje, kasmet dalį lėšų skirti Vandžiogalos bažnyčiai.
Vandžiogalos miestelio ir aplinkinių žemių  valdytojas, žinoma to meto istorinė asmenybė, maršalka Józef Chłopicki 1813 metais skyrė nemažą sumą ( 2400 rublių) bažnyčios remontui.

Jo rūpesčiu puošniai ir turtingai suremontuojama bažnyčia. Gaila, kad netrukus, jau 1817 metais, degant Vandžiogalos miesteliui sudegė ir bažnyčia.

Vandžiogalos bažnyčią rėmė ir Kauno aristokratės grafienės Katarzyna Szukszyna įsteigtas fondas, kuri kartu su Ukmergės Normojnių dvarą valdžiusiu Baro konfederacijos aktyviu dalyviu, kilmingu bajoru, Karol Brunowa 1816 metais bažnyčiai atnaujinti ir puošti skyrė iš savo dvarų pajamų – 1140 rublių.

Daug dar galima  paminėti lenkų bajorų rėmėjų, kurie mažesnėmis sumomis nuolat rėmė Vandžiogalos bažnyčią. Ypač malonu prisiminti ir kilmingas moteris, našles, kurios vykdydamos testamento valią ir savo iniciatyva buvo paskyrusios dideles sumas pinigų bažnyčios tarnams remti, prašė jų melstis ir aukoti Šv. Mišias už savo mirusius vyrus. Viena iš jų – kilmingoji bajorė Magdalena z Rukujżów Jagełłowiczowa. Ji 1793 metais įsteigė Vandžiogalos bažnyčios fondą ir  įnešė 2000 auksinų maldoms ir šventoms mišioms už amžiną atilsį savo vyrą Stefaną iš Preišiogalos okolicos. Tikrai įspūdingi skaičiai tais laikais.  Našlė  parodė savo begalinę meilę ir ištikimybę mirusio sutuoktinio nuostatoms.

1829 metais jau atstačius po gaisro suniokotą bažnyčią Kauno žemių teisėjas per savo įgaliotąją Lenkijos karalystės valstybinę patarėją grafienę Zofia z Zabiełów Zaleska iš Kauno žemėse esančio Muniškių dvaro pajamų skyrė lėšų amžinosios ugnies lempai įsigyti, taip pat ir alyvai , kad ši  amžinai degtų didžiajame altoriuje prie stebuklais garsėjančio Vandžiogalos Nukryžiuotojo.

Tokie buvo  praėję amžiai,  tokie čia gyveno lenkų bajorai, taip jie rūpinosi Vandžiogalos bažnyčia ir joje esančiu stebuklais ir malonėmis garsėjančiu kryžiumi. Jie nedejavo,nesiskundė, jiems netrukdė jokios tų laikų negandos. Beje, jų buvo apsčiai: siautė epidemijos, niokojo karai ir kiti neramumai. Vis dėlto žmonės suprato, kas yra Dievas, Tėvynė ir Garbė, kaip sergėti artimojo atminimą.
Dar sovietiniu laikotarpiu nesunaikinti ir neišvežti  lenkai visaip stengėsi padėti Vandžiogalos bažnyčiai. Pirmiausia, žinoma,  savo aukomis. Jų dėka bažnyčia gyvavo. 

Praėjo ketvirtis amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Atsirado nemažai pasiturinčių ūkininkų, dalis jų tapo jau daug turtingesni už ano meto  rėmėjus. Deja, jie nepadeda bažnyčiai. Sovietinis mentalitetas ir dvasios skurdas - tikri broliai.  Gobšumas ir turto kaupimas -  vienintelė vizija ir gyvenimo prasmė . Tad ir šių laikų Vandžiogalos bažnyčia yra skurdi ir apleista. Nėra jokių fondų, nėra nė vieno rėmėjo. Ne tokie laikai, ne tie prioritetai...

  • DSCF0014
  • DSCF0024
  • DSCF0028
  • DSCF0044
  • DSCF0052
  • DSCF0059
  • DSCF0064
  • DSCF0066
  • DSCF0067
  • DSCF0073
  • DSCF0078
  • DSCF0080
  • DSCF0090
  • DSCF0096
  • DSCF0098
  • DSCF0099
  • DSCF0107
  • DSCF0144

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes