Iš Velyknakčio prisiminimų

Iškyla anų laikų Didžiojo šeštadienio maldų ir budėjimo prie Kristaus kapo, apmąstant Jo kančią, mirtį ir Prisikėlimą Vandžiogalos švč. Trejybės bažnyčioje, prisiminimai...
Daugybė žmonių iš visų 53 kaimų, kurie priklausė Vandžiogalos parapijai, savo plotu didžiausiai Kauno arkivyskupijoje ir nusidriekusiai net per tris rajonus – Kauno, Kėdainių ir Jonavos, Didįjį šeštadienį suplūsdavo į bažnyčią. Po ugnies, vandens pašventinimo ir krikšto įžadų atnaujinimo prasidėdavo budėjimas (budynė) prie Kristaus kapo ir Švč. Sakramento adoracija per visą naktį iki pat rytinės aušros – Kristaus Prisikėlimo.

Atvykę žmonės melsdavosi ir giedodavo per visą naktį. Ilgiausios eilės norinčiųjų atlikti Velykinę išpažintį nusidriekdavo nuo klausyklų iki pat „bobinčiaus“ durų. Kristaus kapas buvo statomas Didžiajame altoriuje. Kapo statymas trukdavo visą savaitę - nuo Verbų sekmadienio. Daug Didžiojo altoriaus detalių buvo nuardoma, kad galima būtų pastatyti didžiules dekoracijas, kad Kristaus kapas atrodytų didingai ir puošniai. Visą naktį prie uždengtos veliumu monstrancijos Kristaus kape budėdavo kareiviais pasipuošę vyrai su kardais rankose nei minutei netsitraukdami nuo Jos. Taip pat adoruodamos prie Švenčiausiojo per visą naktį klūpodavo jaunos merginos, pasipuošusios baltais nuometais, su gėlėmis rankose. O lenkų giesmininkų choro kartu su visais susirinkusiais bažnyčioje giedama giesmė „Płaczcie Anieli“ („Verkite, Dievo Angelai šventieji“) sukurdavo tą nepakartojamą tikinčiųjų vienybės atmosferą.

Per visą naktį į bažnyčios varpininkės namus pasikeisdami eidavo žmonės išgerti karštos arbatos, pašildyti sušalusių ir sugrubusių nuo ilgo rožančiaus kalbėjimo bažnyčioje rankų. Susėdę prie ugnelės giedodavo giesmes, kalbėjo rožančių, taip vaikydami beapimantį snaudulį. Įdomiai pasakodavo įvairias istorijas apie vietas parapijos kaimuose, kur klaidžiodavo „dvasios“, apie savo patirtį, regėjimus po ilgo gavėnios pasninko ir nekantriai su džiaugsmu laukdavo brėkštančio ryto, kad su kitais, likusiais bažnyčioje, galėtų džiaugsmingu „Aleliuja!” sveikinti Prisikėlusį Kristų. Tik čia kartu su tais žmonėmis galėdavai pajusti tą tikrąjį džiaugsmingą Kristaus Prisikėlimą. Nostalgiški prisminimai...

Šiandiena daug paprastesnė ir banalesnė. Sunyko tie Vandžiogalos parapijos lenkiškieji kaimai su savo senaisiais gyventojais. Naujai atvykstantiems į šiuos kraštus gyventojams krikščionybė jau yra nebemadinga. Jie yra kitų „tradicijų“ pasekėjai...

  • DSCF0148
  • DSCF0258
  • DSCF0260
  • DSCF0270
  • DSCF0273
  • DSCF0280
  • DSCF0287
  

Ričardas Jankauskas

Jums negalima įvesti naujo komentaro. Norint komentuoti reikia užsiregistruoti.

Free Joomla! template by Age Themes