Intensyviai ieškodami senųjų Liaudos krašto bajorų palikuonių pėdsakų, vandžiogaliečiai grįžo prie Česlovo Milošo knygos „Isos slėnis“. Romane Nobelio premijos laureatas rašo apie bičiulį Romualdą Bukowskį. Rašytojas šiltai vertina šį žmogų: „Ant Romualdo piršto – platus žiedas su herbu, bet ne auksinis, o geležinis. Striukė iš naminės drobės, tamsiai nudažytos. Seniai, pradedant nuo šešioliktojo amžiaus, kunigaikščiai Radvilos į Isos slėnį pradėjo vilioti kolonistus. Bukowskiai vežimais su būdomis per šilus, per brastas ir tankumynus atvažiavo į šias girias iš Lenkijos karalystės.
Sekėsi jiems nelengvai: daug vyrų iš jų giminės liko mūšio lauke. Mat vyko karas su švedais, turkais ir rusais – netoli ar atsčiai nuo tos vietos, kur buvo įsikūrę. Kai kurios giminės atšakos nuskurdo ir tapo amatininkais bei valstiečiais. Romualdas ir toliau laikėsi tradicijų. Jo tėvas valdė šeimai nuo seno priklausiusį palivarką netoli Vandžiogalos, paskui dalybos, pardavinėjimai ir pirkimai. Taip ir atsikėlė šičia. Joks turtas, jokie pinigai nelemia žmogaus vertės.“
1892 metais Varšuvoje išleistame „Lenkijos karalystės geografiniame žodyne“, T – XII, s 874 rašoma, kad Užumiškiai (okolica szlachecka) šalia Arturo Miłoszo, kuris čia valdo 360 dešimtinių žemės ir 81 dešimtinę miško yra ir Bukowskiai, valdantis čia 40 dešimtinių žemės ir 7 dešimtines miško (1 dešimtinė lygi 1.0925 ha). Senajame Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje yra ir Bukovskių giminės kapavietė. Įdomu, kad aktyvi Vandžiogalos lenkų bendruomenės narė Zofija Pilypienė yra šios bajoriškos giminės palikuonė. Jos senelė Ludwika z Bukowskich Swolkień yra kilusi iš Užumiškiuose gyvenusių Bukowskių.
,,Isos slėnis“ liudija: daug palankios informacijos yra tikrai nuosekliai ieškantiems ir tyrinėjantiems savo šaknis.
Ričardas Jankauskas