Urka – upė vidurio Lietuvoje, prasidedanti į pietryčius nuo Vandžiogalos, Bitvano miške. Teka ji daugiausia į šiaurės vakarus pro Vandžiogalos parapijos gyvenvietes: Karaliūnus, Vandžiogalą, Butkūnus, Užumiškius, Kačergius, įteka į Barupę ties Labūnava. Kodėl šiandien ji žadina rūpestį, nostalgiją ir nuoskaudą?
Per sovietų okupaciją, 1950 metais, Urkos vaga buvo „sutvarkyta“, todėl ji ir visas kražtovaizdis aplink neatpažįstamai pasikeitė. Įgyvendinant mūsų šalies kraštovaizdžiui nepritaikytus sovietmečio melioracijos planus buvo sunaikintas natūralus upės hidrografinis tinklas.
Taip pat buvo išnaikinti melioracijai trukdę ekologiniu ir estetiniu požiūriu itin svarbūs agrarinio kraštovaizdžio komponentai – nedideli miškeliai ir sodybų želdiniai. „Sutvarkyta“, ištiesinta, perkasta Urkos vaga virto paprasčiausiu melioracijos grioviu, praradusiu bet kokius upės bruožus. Jau daugiau kaip 60 metų upė Urka – melioracijos griovys - neša savo vandenis pro Vandžiogalos miestelį. Griovys apaugęs žolėmis, apleistas, užterštas, neprižiūrimas. Jis nedžiugina nei miestelio gyventojų, nei svečių.
Dar iki 1950 metų Urkos vaizdas buvo visiškai kitoks. Natūraliai tekanti upė net trijose vietose (ties Karaliūnais, prie šv. Jono koplytėlės ir Butkūnuose) buvo labai išplatėjusi ir gili. Čia itin mėgo maudytis ir ilsėtis miestelio žmonės. Prieškarinės Vandžiogalos miestelio lenkų, žydų ir lietuvių vaikai būriais rinkdavosi prie upės. Ties Vandžiogalos dvaro teritorija,prie tilto,kur Urka išplatėjusi, buvo pastatyta koplytėlė su šv. Jono Nepamuko, tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių, skulptūra. Visi suprato: reikia sergėti miestelio gyventojų maudynių vietą.
Senoje archyvinėje nuotraukoje matome, kaip pro šv. Jono koplytėlę per medinį tiltą, per plačią Urkos upę iš Vandžiogalos dvaro gedulinga laidotuvių procesija su kunigu klebonu M. Rusecku priešakyje į paskutinę kelionę lydi 1944 metų sausio 30 dieną mirusią Vandžiogalos dvaro šeimininkę Jόzefą z Sierpińskich Chmielewską. Ar galima daryti prielaidą, kad mirties ženklas –liūdnos ateities preliudija?
Vyresni gyventojai prisimena: Urkos upėje veisėsi daug žuvies, krantuose ir augmenijoje krebždeno vėžiai. Miestelio gyventojai, o ypač vaikai, juos gaudė, paskui nešdavo į žydų parduotuves, už tai gaudavo pinigų arba saldainių. Apie visa tai įdomiai ir vaizdžiai savo prisiminimų knygoje „Korzenie“ aprašė Anna Boharewicz – Richter. Ji, būdama dar vaikas, kartu su kitais Vandžiogalos ir Užumiškių vaikais Urkoje statydavo būčius ir pagaudavo daug žuvies...
Anais laikais miestelis Vandžiogala ir pro jį tekanti Urka gyveno savo pilnakraujį gyvenimą. Šiandien ir vienas, ir kita atrodo apgailėtinai...
Ričardas Jankauskas
