Daugumos Vandžiogalos miestelio gyventojų namai statyti dar sovietmečio laikais. Primityvi sanitarijos, vandenvalos samprata – irgi tų laikų palikimas. Miestelio vadovams kasdieniniai žmonių poreikiai niekada nerūpėjo. Gražios mintys vadovų lūpose ir popieriuose buvo priimamos kaip tiesa.Kada tiesa – nebe tiesa, tai ir kaltė – nebe kaltė. Tiesiog įpratome nesuvokti, kad tai, kas išbėga iš mūsų tualetų, vėl atsiduria ant mūsų stalo. Tokį požiūrį lemia ne tik ekonominės aplinkybės, bet ir dvasinės savybės, kurias kiekvienas liudijame. Pažiūrėkime į save ir susimąstykime, ar nuo tos bendros, visų – jaunų ir senų, eilinių ir vadovų-ekologinės sąžinės, atsakomybės nebėgame ir nesislepiame vienas už kito, kad tik vadovų akys nė vieno veido neišskirtų. Ką reiškia šio ,,keisto“ istorinio laikotarpio apmąstymai?

Jie priverčia atsigręžti į apleistą Vandžiogalos miestelį: be vandentiekio, be kanalizacijos, be viešojo tualeto. Didžiulis galvos skausmas Vandžiogalos lenkams, kada reikia savo tautiečiams, turistams – piligrimams, gausiai lankantiems Vandžiogalą, paaiškinti apgailėtiną šios vietovės situaciją: nėra kur civilizuotai atlikti gamtinių reikalų, turistus reikia prašyti nuvykti į artimiausią viešąjį tualetą, esantį už 5 kilometrų degalinėje Via Baltikos kelyje. Dažnai girdime replikas: „Gyvenate, kaip Viduramžiais...“ Skaudi ir apmaudi tiesa.

Mūsų gėdą ir bėdą suprato geras bičiulis ir mecenatas Artur Tchórzewski. Jis iš Lenkijos atvežė ir padovanojo du tualetus. Nuoširdžiai dėkojame mūsų geradariui, kuris suprato, kad Vandžiogala gali tik jo dėka išsivaduoti iš sovietinio palikimo.

Ričardas Jankauskas