Ramų advento vakarą vėl susitikome su vandžiogaliečiu, išmintingu žmogumi Stanislovu Vaškevičiumi ir tęsėme pokalbį apie tarpukario metais čia gyvenusius lenkus ir jų kultūrinį gyvenimą.
- Ar buvo tarpukaryje Vandžiogaloje Lenkų biblioteka? – paklausiau Stanislovo.
- Taip, buvo stambaus ūkininko lenko Vaclovo Išoro (Iszory) name. (Tik prieš keletą metų šis apleistas namas buvo nugriautas.) Čia ir buvo „Pochodnia“ - Lenkų biblioteka. Bibliotekoje stovėjo fortepionas, radijo aparatas. Į biblioteką iš Kauno atveždavo lenkišką spaudą – laikraštį „Chata rodzinna“.
Biblioteka – klubas veikdavo tik sekmadieniais ir švenčių dienomis. Sekmadieniais čia buvo sausakimša: po šv. Mišių bažnyčioje rinkdavosi lenkų bažnytinis choras, iš viso - 20 choristų. Rinkdavosi ir kapelijų muzikantai: brolių Kostkevičių (Kostkiewiczów), brolių Vaškevičių (Waszkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów) ir Kazlauskų (Kozłowskich) šeimos. O kur dar būrys pavienių muzikantų armonikierių! Tad lenkų kultūrinė veikla čia buvo aktyvi. Jie tikrai mokėjo linksmintis, - su šypsena pasakojo Stanislovas.
- Kiek laiko tęsėsi šis lenkų kultūrinis renesansas Vandžiogaloje? – pasidomėjau Stanislovo.
- Ne tiek ir ilgai. Blogėjant Lietuvos – Lenkijos santykiams, ypač po Lenkijos ultimatumo Lietuvai, smetoninės Lietuvos valdžios Kaune nurodymai varžyti lenkų kultūrinę veiklą draudžiant didesnius žmonių susibūrimus, draudžiant dainuoti lenkiškas patriotines dainas, šokti šokius (pvz, „Krakoviaką“, „Mazurą“) pasiekė ir Vandžiogalą. Kurioziška, bet net Vandžiogalos miestelio žydų smuklėse buvo uždrausta jų lankytojams šokti „Krakoviaką“ ar „Mazurą“. Nepaklususius šiam draudimui policininkas vietoje bausdavo piniginėmis baudomis. Todėl visa kultūrinė lenkų veikla iš miestelio centro pasitraukė į kaimą.
- Tai kur, pas ką, į kokį kaimą persikėlė?“ – pasiteiravau senolio.
- Į Būtkūnų kaimą, į tavo tėvo Romualdo ir jo seserų Olimpijos ir Veronikos Jankauskų (Jankowskich) namus. Namai buvo nauji ir tikrai dideli, tad vietos užteko visiems. Kultūrinė veikla ir šventės vyko toliau. Tavo tėvas vietoj turimo mažo radijo nupirko naują didelį radijo aparatą, - prisiminė Stanislovas.
- O koks likimas ištiko Lenkų bibliotekos („Pochodnia“) knygas, kurios buvo Vaclovo Išoro (Iszory) name? – pasidomėjau.
- 1940 metais užėjus rusams visos lenkiškos knygos buvo sudegintos kaip idėjiškai kenksminga fašistinė literatūra. Juk rusai buvo beraščiai, net skaityti nemokėjo, - nusijuokė Stanislovas.
Ričardas Jankauskas
