Dar visai neseniai knyga buvo vienintelis informacijos ir grožio šaltinis. Šiais laikais su daugybe įvairių knygų rungtyniauja visagalis internetas, laiką ryjanti televizija ar už visus kalbantis ir dainuojantis radijas... Gal knyga jau neteko savo vertės? Didieji pasaulio skaitytojai neabejoja: skaityti ir smagu, ir gera. O garsus lietuvių kūrėjas Justinas Marcinkevičius primena: ,,Kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių sielos labirintais“. Ypač džiugu, kad tokios knygos - dovanos atkeliauja į Lenkų biblioteką Vandžiogaloje. Jos labai brangios dar ir dėl to, kad autoriai jose rašo apie gimtąsias vietas, čia gyvenusius žmones, juos mini geru žodžiu...

Tokioms knygoms su dedikacijomis, prisiminimais Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje - atskira lentyna. Ji sparčiai pilnėja...

Šiais metais biblioteka gavo puikią dovaną – Slionsko Genealogijos Tyrinėtojų metraštį „Parantele“ (Rocznik Śląskiego Towarzystwa Genealogicznego). Viena iš šio leidinio bendraautorių Mieczysława Skarżyńska, nuodugni ir stropi tyrinėtoja, pateikia savo giminės Sankauskų (Sankowskich, herb Krzywda), gyvenusios Vandžiogalos parapijoje, Boniškiuose, genezę. Mieczysława Skarżyńska yra gera Vandžiogalos lenkų bičiulė. Mus sieja draugiški ir turiningi ryšiai. Ji knygoje prisimena vandžiogaliečius, labai šiltai atsiliepia, negaili gerų žodžių : „Aplankiau taip pat ir vietas, siejamas su poeto Č.Milošu (Cz.Miłosz) gyvenimu: Šventybrastį, Apytalaukį, Šateinius, Vandžiogalą, su kuria susijusi ir mano protėvių istorija. Čia, Švč. Trejybės bažnyčioje, susituokė mano proseneliai Pranciškus ir Petronėlė (iš Visokinskų) Sankauskai (Sankowscy) iš Boniškių kaimo. Mano kelionė po Liaudos kraštą buvo įmanoma ir įvyko tik Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininko Ričardo Jankausko ir jo draugų dėka. Pakerėjo mane lenkų kalba, kuria kalba vandžiogaliečiai. Ši kalba žodine forma perduodama iš kartos į kartą, tokios kalbos Lenkijoje jau nebeišgirsi. Iki šios dienos mano ausyse skamba dainų žodžiai, kurias man dainavo Leonija Lenkų bibliotekoje Vandžiogaloje“.

Jautrūs ir šildantys knygos žodžiai. Jie įpareigoja Vandžiogalos lenkus dar labiau stengtis išsaugoti atminimą, aprašyti šios vietovės folklorą ir visomis pastangomis puoselėti tėvų kalbą, tikėjimą ir katalikiškas tradicijas.

Ričadas Jankauskas