Tarpukariu Vandžiogalos miestelyje ir parapijoje gyvenantys lenkų, žydų ir rusų tautybių jaunuoliai, sulaukę aštuoniolikos metų, buvo šaukiami atlikti karinę prievolę – tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
Palikę savo ūkius ir visus žemės ūkio darbus, jaunuoliai tarnaudavo kariuomenėje dvejus metus, vėliau tarnyba buvo sutrumpinta iki pusantrų metų. Jie tarnaudavo Kauno mieste – Panemunėje ir Šančiuose. Kadangi lenkų ūkininkų vaikai buvo gerai išauklėti, religingi, atsakingi ir raštingi, mokėjo keletą kalbų, tadėl, nepaisant visos ano meto valdžios nemeilės ir nepasitikėjimo lenkais, jie tarnaudavo raštvedžiais, ūkvedžiais ir vairuotojais, kur reikėjo žinių ir išmanymo.

Vandžiogalos lenkai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje, dalyvaudavo kasmetiniame Lietuvos kariuomenės pasirodyme – parade Vandžiogaloje. Jis vykdavo vasaros pabaigoje, kai ūkininkai nuimdavo derlių. Kariuomenės šventė – paradas vykdavo ūkininko Kostkevičiaus laukuose, prie pat Boreko pušynėlio. Kariūnai demonstruodavo savo ginkluotę, vyko jų rikiuotės paradas. Kartu atvykdavo ir lauko virtuvė – šventės dalyviai būdavo vaišinami kareiviška koše, skambėdavo muzika ir dainos, pušynėlyje vykdavo šokiai.