V.Anderso Lenkijos II-ojo korpuso karys veteranas vandžiogalietis Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz) prisimena...
...Sumušus vokiečius, kapituliavus Vokietijai, pulkas, kuriame tarnavo vandžiogalietis Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz), grįžo į savo dislokacijos vietą, Lenkijos miestą Rzeszów. Po kelių savaičių divizijos įsakymu buvo permestas į Lenkijos Pakarpatės vaivadijoje esantį miestą Jarosław. Ten vyko kovos su ukrainiečių nacionalistais - Ukrainos sukilėlių armija U.P.A. Tarp kruvinų kovų su nacionalistais iš U.P.A. karys Stanislovas Vaškevičius su 20 kareivių ir trijų karininkų grupe buvo nusiųstas į armijos sandėlius, esančius Katowice mieste (tai apie 300 kilometrų nuo jų pulko dislokacijos vietos), paimti ir atvežti jų pulkui skirtų maisto, aprangos ir ginklų atsargų.
Stanislovas Vaškevičius ėmė pasakoti: „Mums belaukiant, kol krovinys bus sukomplektuotas, vieną dieną į kambarį įėjo karininkas ir pranešė, kad, jeigu mes norime, jis gali mus nuvežti į netoli nuo čia, tai yra nuo Katowice miesto, buvusį vadinamą vokiečių mirties fabriką – Aušvicą, vokiečių koncentracijos stovyklą. Sutikome visi, liko tik vienas budėtojas saugoti mūsų ginklų.
Važiavome tramvajumi, kiek tai buvo kilometrų, dabar negaliu pasakyti, bet privažiavę pamatėme nemažą miestelį, aptvertą keletu eilių spygliuotos vielos tvora. Joje buvo įvesta elektros linija, o kas kokius 30 – 50 metrų stovėjo sargybai skirti bokštai. Ant vartų buvo vokiškas užrašas „Arbeit macht frei“ („Tik darbas padaro žmogų laisvą“). Prie vartų, aikštelėje, specialiame stove, stovėjo labai daug vėliavų su perrištais juodais kaspinais. Kaip mums paaiškino, tai buvo tų valstybių, kurių žmonės čia buvo nužudyti, vėliavos.
Įėjome į teritorijos vidų. Čia pastebėjome ne vieną šimtą vienodų namelių – barakų, labai gražiai sutvarkytų, pastatytų eilėmis, prie jų buvo matyti net lysvės gėlėms. Ir taip toliau – nameliai ir nameliai, tarp jų tvarkingos gatvelės, ties miestelio viduriu – didžiulė aikštė, kitoje pusėjė – daug didžiulių pastatų. Tarp šitų pastatų buvo ir pastatai, panašūs į fabrikus su didžiuliais kaminais. Prie didelės aikštės stovėjo keletas kartuvių, kuriose už nusižengimus buvo kariami kaliniai. Dar toliau buvo didžiulė krūva akmenų. Juos kaliniai turėjo pernešti iš vienos vietos į kitą, paskui atnešti atgal. Tą darbą turėjo atlikti tie kaliniai, kurie nebuvo varomi į darbą.
Pirmiausia mums buvo parodyta teritorija, paskui karininkas pradėjo mus vedžioti po barakus, parodė, kur gyveno kaliniai. Kiekvienas barakas tik po išlaisvinimo buvo labai kruopščiai apieškotas, nes čia, slapčiausiose vietose, kaliniai palikdavo užrašus su stovyklos viršininkų, budelių pavardėmis ir savo pavardėmis, vardais ir tautybėmis. Stebėjome žiaurius vaizdus, nuo kurių plaukai piestu ant galvos stojosi... Net mes, kariai, praradome kalbos dovaną... Net fronte neteko tokių dalykų matyti.
Parodę barakus, mus nuvedė į tuos didelius pastatus. Čia buvo įvairios paskirties sandėliai. Viename sandėlyje buvo kalnai čia nužudytų moterų drabužių, kitame - vaikiški drabužėliai... Ir vėl kalnai vyriškų drabužių. Dar toliau – tvarkingai į dėžes supakuotų moterų plaukų sandėlys. Tai viskas, kas liko iš čia buvusių gyvų žmonių.
Toliau mus nuvedė prie pastatų, kurie iš toli buvo panašūs į fabrikus. Prie jų buvo keletas salių, skirtų pirtims. Aplink sienas stovėjo daugybė dušų, jos ir grindys buvo išklotos baltomis plytelėmis, durys labai storos, geležinės. Prieš pirties patalpą buvo nusirengimo kambarys. Kaliniams buvo nukerpami plaukai, po to jie ėjo į pirtį. Suėję kaliniai buvo uždaromi. Lubose buvo įrengti langeliai, pro kuriuos būdavo įmetamos dėžutės su nuodais, tokiu būdu visi būdavo nunuodijami. Ant grindų per visą pirties ilgį buvo įmontuoti bėgiai vagonėliui. Kai visi kaliniai būdavo negyvi, ventiliatoriais išpūsdavo nuodus, tada atidarydavo kitas geležines duris ir įridendavo vagonėlį, ant kurio kraudavo negyvėlius ir juos veždavo prie pečių, kuriuose degindavo lavonus.
Oi, kaip norėjosi kuo greičiau iš čia pabėgti ir nematyti tų neišpasakytų žiaurumų. Bet vedė dar toliau. Pažiūrėjęs į savo draugus, mačiau jų veidus tiesiog mirtinai išbalusius. Prie tos vadinamos pirties buvo aikštelė, į kurią kas rytą suveždavo per naktį mirusius ir per dieną užmuštus. Jeigu per patikrinimą rikiuotėje nukrisdavo koks kalinys, tai prie jo pribėgdavo iš kalinių tarpo išrinktas žmogžudys, vadinamas „kapo“, ir mušdavo tol, kol kalinys neatsistodavo. O jeigu nesikeldavo, tai nutempdavo į numirėliams skirtą aikštelę, kur jis, dar būdamas gyvas, turėdavo pats numirti. Didžiulėje salėje visos sienos buvo nukabinėtos nuotraukomis, kuriose matėsi gyvų žmonių griaučiai - vyrai, kurie svėrė tik 20 kilogramų. Čia buvo ir stovyklos budelių nuotraukos su pavardėmis, buvo ir nuotraukos, kuriose įamžinta, kaip užsiundyti šunys drasko kalinius, o prižiūrėtojas su šypsena veide visa tai stebi. Visa ši medžiaga buvo atrasta po Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo barakuose įrengtose kalinių slėptuvėse. Būtenti jie viską užrašinėjo ir fotografavo.
Vedžiojami po vokiečių koncentracijos stovyklą beveik kiekvienoje patalpoje matėme moteris ir merginas baltais chalatais ir raiščiais su raudonu kryžiumi ant rankovės. Tai jos suteikdavo pirmąją pagalbą žmonėms, kurie, matydami tuos žiaurius, siaubingus vaizdus, apalpdavo.
Ačiū Dievui, baigėsi ši mūsų ekskursija po Aušvicą. Išėjome! Bet tie žiaurūs vaizdai dar ilgai kamavo mus sapnuose. Supratome, kad čia išlieta tiek ašarų, jog stovyklos vietoje būtų didžiulis ežeras. Bet šių kančių niekas išmatuoti negali... Tegul būna prakeiktas tas vokiškas fašizmas,“- su ašaromis akyse savo pasakojimą baigė buvęs V. Anderso Lenkijos II-ojo korpuso karys veteranas vandžiogalietis Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz).
Pasakojimą užrašė Ričardas Jankauskas
