Po Antrojo pasaulinio karo Ukrainoje vyko precedento pasaulyje neturinčios partizaninės kovos. Ukrainos sukilėlių armijos UPA kovotojų būriai buvo didžiausi Rytų Europoje. Operatyvinė UPA Vakarų – Karpatų tūkstantinė sukilėlių grupė veikė ir migravo tarp Rytų Lenkijos ir Karpatų. Ukrainiečių nacionalistams ir jų vykdomoms ginkluotoms baudžiamosioms operacijoms Galicijoje ir Voluinėje vadovavo UPA vyriausioji vadovybė ir Vakarų bei Šiaurės grupių štabai. Vyko kruvinos, nuožmios, žutbūtinės kovos. Štai ką apie šias kruvinas kovas su UPA banditais Rytų Lenkijoje prisimena vandžiogalietis lenkų karys, veteranas Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz).
„Artėjant žiemai, mus perkėlė į partizanų veikimo sritis, kur pradėjome šukuoti miškus ir pakelyje pasitaikančius kaimus. Ne tik gaudėme partizanus, bet ir ieškojome jų slėptuvių, kuriuose partizanai laikė maisto ir ginklų atsargas. Tam tikslui visiems kareiviams buvo išdalinti ilgi plieniniai virbai, tad tik kur miškuose ar prie upių pastebėję bent kokį pajudintos žemės plotą, turėjome badyti žemę. Taip teko surasti keliolika partizanų slėptuvių.
Vieną didelę slėptuvę užtikome gana toli nuo kaimo, joje buvo 20 partizanų, kurie nuožmiai gynėsi. Iš tos slėptuvės buvo net keturi gerai užmaskuoti išėjimai, pro kuriuos partizanai mėgino prasimušti, bet, kadangi mūsų karių buvo daugiau, tai jiems prasimušti nepavyko. Kurie tik iššokdavo iš slėptuvės, būdavo nukauti. Kiek kartų šaukėme, kad jie pasiduotų, jie vis atsakinėjo: „Smerc lachom!” („Mirtis lenkams!”) Partizanai pro slėptuvės liukus mėtė granatas, prieiti arti buvo labai pavojinga, o mūsų mestos granatos nieko jiems pakenkti negalėjo. Pramušti slėptuvės negalėjome, nes buvo užpiltas gana storas žemės sluoksnis. Galiausiai pasisekė pro liukus įmesti keletą granatų ir dūminių užtaisų. Kada jie pradėjo slėptuvėje dusti, pasigirdo labai stiprus sprogimas ir slėptuvė įsmuko. Galvojome, kad joje jau neliko nė gyvos dvasios, bet pasirodė, kad slėptuvė buvo iš dviejų patalpų. Vienoje buvo partizanų štabas. Ten radome daug visokių dokumentų, pusiau sudegusį radijo stoties aparatą. Buvo sunaikinta nemažai ginklų ir amunicijos. Kitoje patalpoje buvo ligoninė sužeistiesiems. Atkasėme dar gyvus keturis sužeistuosius. O visus kitus sprogimas taip ištaškė, kad buvo sunku net juos suskaičiuoti...
Kaimuose partizanai slėptuvių neįrengdavo, nes juose gyvendavo maždaug pusė lenkų ir pusė ukrainiečių. Partizanai nepasitikėjo kaimuose gyvenančiais lenkais, kovojo prieš juos. Dar nuo karo laikų iš vokiečių jie buvo gavę gerą ginkluotę, turėjo geras radijo stotis, buvo išmokę žvalgybos, tad įtraukė ir ukrainiečių civilius žmones, kurie jiems suteikdavo žinias. Visa tai partizanams leisdavo vykdyti sėkmingas kruvinas akcijas.
Buvo pikta, kad mes, perėję frontą, nugalėję vokiečius, likę gyvi, dabar galėjome gauti kulką nuo kokio galvažudžio, kuris seniai pasmerktas, pats žūdamas, dar traukia į mirties duobę ir kitus. Niekaip negalėjau suprasti, dėl ko žudė ir už ką kovojo UPA banditai, juk šiuos nusikaltimus jie darė teritorijoje, kuri visais laikais priklausė Lenkijai, už ką žudė beginklius lenkų civilius žmones...“ – šiais žodžiais užbaigė pasakojimą apie vieną savo kovų epizodą su UPA banditais Rytų Lenkijoje vandžiogalietis lenkų karys, veteranas Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz).
Pasakojimą užrašė Ričardas Jankauskas
