Artėjant Pirmosios Šv. Komunijos šventei savo prisiminimais apie Pirmąją Komuniją ir pasirengimą jai 1952, gūdaus sovietmečio metais, pasidalijo kraštietis Vladislovas Liutkevičius.
„Mano tėvai lenkai Jadvyga ir Jonas Liutkevičiai gyveno Preišiogalos kaime, 8 km nuo Vandžiogalos miestelio, kuriame buvo bažnyčia. Kai man suėjo devyneri, tėvai nutarė ruošti Pirmajai Šv. Komunijai. Mane ir brolį Boleslovą( jam tada buvo septyneri metai) Pirmajai Šv. Komunijai Vandžiogaloje ruošė garbaus amžiaus sulaukusi pamaldžioji pani Klopotovska. Taip ją daugelis vadino.
Mokymai vyko tris kartus per savaitę.Mes turėjome pasiruošti per mėnesį. Taip pat mums labai svarbu buvo laiku pasiekti miestelį ir bažnyčią. 8 kilometrai kelio, dar - Puščios miškas. Visą tą nuotolį, 8 km, aš ir brolis įveikdavome per 1,5 – 2 valandas. Baugu buvo eiti tik per mišką. Mat jis tęsėsi 1,5 kilometro. Iš namų Preišiogaloje išeidavome 8 valandą ryto.Buvo vasara – šilta, malonu ir gražu, paukšteliai čiulbėjo, saulė švietė, taip ir nukeliaudavome. Anais laikais Preišiogaloje buvo įsikūręs Pogynės tarybinio ūkio skyrius, jame ganėsi karvių banda. Gerai, kad pieną veždavo į Vandžiogalos pieninę. Kai kada ir mus paimdavo, pasodindavo į vežimą ant pieno bidonų ir pavėžėdavo. 10.00 valandą jau turėdavome būti bažnyčioje, ten mūsų laukdavo dar 15 vaikų, kurie taip pat ruošėsi komunijai. Pamokos tęsdavosi 2 valandas. Tada pėsčiomis namo...
Pasibaigus mūsų mokymams, vieną sekmadienį visa grupė vaikų priėjome išpažinties ir priėmėme Šv. Komuniją Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. Taip aš ir brolis Boleslovas priartėjome prie Dievo ir katalikų tikėjimo. Tai įvyko 1952 metais liepos mėnesį, gerai prisimenu.
Tėvai tada tikriausiai labai džiaugėsi Pirmosios Komunijos švente, džiaugėsi, kad jų vaikai priėmė Kristų į savo širdį ir gyvenimą. Dabar, iš laiko perspektyvos žiūrint, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, greičiau - erškėčiuotas, bet Dievą mylintiems žmonėms visada viskas išeina į gera,“ – pabaigė savo pasakojimą kraštietis lenkas Vladislovas Liutkevičius.
Pasakojimą užrašė Ričardas Jankauskas