Po beveik 70 metų Vandžiogalos parapija atgavo bažnyčią, kurią buvo konfiskavusi sovietinė valdžia. Sausio 18 d. klebonui įteikti teisiniai bažnyčios nuosavybės dokumentai. Šiai progai paminėti 2011 sausio 30 d. įvyko iškilmingas tikinčiųjų įžengimas į bažnyčią, atgailos ir padėkos pamaldos.
Šviečiant skaisčiai ryto saulei prieš dešimtą valandą būrys parapijiečių ir piligrimų būriavosi šventoriuje prie didžiųjų bažnyčios durų. Jau pusmetį Vandžiogaloje klebonaujantis kun. Oskaras Petras Volskis tarė įžanginį žodį, pabrėždamas, kad šis įvykis svarbus moraline ir dvasine prasme, idant teisingai suprastume praeitį, dabartį ir padarytume pasiryžimus ateičiai. Pasak klebono, bedieviška sovietinė valdžia konfiskavo ne tik bažnyčias, tačiau norėjo pavergti ir žmonių širdis, jų ateitį, kontroliuoti mintis, tačiau Apvaizda jiems užkirto kelią.
Bažnyčia yra Dievo Tautos, t.y. krikščionių bendruomenės, ir prisiartinusio Dangaus simbolis ir tikrovė, skelbianti, kad žmogus yra ne tik gyvūnas, tačiau ir dvasinė būtybė, turinti Dievą Kūrėją ir Atpirkėją.
Skambant varpams buvo atvertos bažnyčios durys ir giedant 45 psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“ visi įžengė į atgautąją bažnyčią.
Pasak klebono, šis įvykis reiškia, kad praeityje ir dabartyje buvo įvykdytos neteisybės, nuodėmės, kurias reikia suprasti ir atitaisyti: bedievių įvykdytas bažnyčios užgrobimas šiurkščiai pasikėsino į šventovės sakralumą ir pažeidė tikinčiųjų teises; sovietiniais metais kai kurie vietiniai gyventojai, mokyklos mokytojai, valdžios ir kolūkio vadovai tiesiogiai kenkė ir persekiojo tikinčiuosius, trukdė rūpintis bažnyčios pastatu; parapija 50 metų turėjo mokėti netipinius, labai išpūstus mokesčius už pastato draudimą, tačiau tuometinė valdžia neįdėjo nė cento, nes buvo siekiama sužlugdyti bažnyčią; be to, ne vieną dešimtmetį šioje parapijoje vyko lenkų ir lietuvių tarpusavio nesutarimai, kurie pasireikšdavo ir bažnyčioje, liturgijos metu; kaltės yra abejose pusėse, tačiau po vietinių žmonių trėmimų ir kolūkių laikais atsikrausčius lietuviams, jiems vyraujant ėmė reikštis diskriminacija vietinių lenkų atžvilgiu, labiausiai sovietmečiu tai pasireiškė Vandžiogalos mokykloje.
Klebonas apgailestavo, kad nemažai atvykusių į Vandžiogalą dabartinių gyventojų, kurie čia įsikūrė prieš 20, 30 metų ir dar anksčiau, neįsipareigojo šiai šventovei, ir toliau gyvena tarsi bažnyčia neegzistuotų. Ypač sunkūs pasirodė atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis, kai nebuvo net kam iššluoti šventovės, kai kunigui iki šiol tenka aukoti šv.Ostiją ant surūdijusios lėkštelės. Šventovė daugeliu požiūriu yra apleista.
Atsiprašant Dievą už jo garbės įžeidimus, jam pašvęstos šventovės išniekinimus ir apleidimą buvo giedama 50 atgailos psalmė, kurios metu klebonas ir parapijiečiai atgailos ženklan atsigulė kryžiumi priešais altorių. Daugelio akyse pasirodė ašaros.
Po šio nuolankumo ir atgailos gesto, klebonas pakvietė prisikelti ne tik tiesiogine, tačiau ir dvasine prasme. Buvo trumpai prisiminta Vandžiogalos parapijos istorija, parapijos įsteigimas dar prieš 1631 m., pirmosios bažnyčios fundatorius Kauno pavieto maršalka Jonas Karolis Rostovskis, 1817 m. bažnyčią sunaikinęs gaisras, antrosios bažnyčios pastatymas 1826 m. ir dabartinė padėtis.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bažnyčia iki šio buvo besavininkė, ja pagal nutylėjimą naudojosi tikintieji. 2011 sausio 18 d. po kelių mėnesių pastangų ir teisinių procedūrų, suklojus ne vieną tūkstantį litų, parapijos klebonui įteikti bažnyčios nuosavybės dokumentai.
Įdomumo dėlei keli faktai: bažnyčios plotas yra 556 kv.m., tūris 3904 kūbai. Atkūriamoji vertė – 519 000 litų, nusidėvėjimas – 70 %, ilgis 27 m, plotis – 16 m.
Dėkojant Viešpačiui už bažnyčios atgavimą tikintieji sugiedojo šlovinimo giesmę “Tave, Dieve, garbiname”.
Klebonas O. P. Volskis parapijiečiams pristatė malonėmis garsėjantį Vandžiogalos bažnyčios kryžių ir Nukryžiuotąjį, kuris šia proga buvo nukeltas žmonių pagerbimui. Jis pasakojo, kad kai pirmą kartą praėjusių metų liepą įėjo į bažnyčią ir pamatė Kryžių, patyrė stiprų vidinį išgyvenimą, jį labai sujaudino ir aplink altorių medinėse grindyse maldininkų keliais ištrintos vagos, liudijančios tikinčiosios liaudies tikėjimą ir šios šventovės neeilinę praeitį. Deja, per sovietmetį čia buvo beveik sunaikintas maldingumas ir garsas apie Šv.Kryžių, kurį puoselėjo praėjusių šimtmečių kartos. Dar gyvena keli seni patirtų stebuklų ir išgijimų tiesioginiai liudininkai, vietiniai ir apylinkės senbuviai pasakoja apie minias žmonių, plūstančius pasimelsti prie Šv.Kryžiaus, išsirikiavusias keliagubas eiles nuo altoriaus iki šventoriaus. Kai prieš II pasaulinį karą vandžiogališkiai vyko arklių vežimais į Šiluvos atlaidus ir sustojo kažkur prie Raseinių pernakvoti ūkininkų sodybose, tie stebėjosi, kam jie važiuoją į Šiluvą, turėdami stebuklais garsią savo šventovę. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje.
Kelios dienos prieš iškilmes iš visų altoriaus užkampių buvo surinkti tikinčiųjų už išklausytas maldas dovanoti votai, t.y. padėkos ženklai. Jų rasta 109, ir seniausias pažymėta 1800 metų data. Dalies votų neliko paskutinio remonto 1967 m. metu... Votuose atsispindi padėkos už patirtą akių, kojų, rankų išgijimą, išklausytas maldas, už Apvaizdos vedimą, labai daug širdies formos votų, kurie gali reikšti įvairias intencijas. Evangelijos mintimi, išgijo dešimt, tačiau padėkojo tik vienas, kitaip sakant, čia išklausytos daugelio maldos, kurios neatsispindi votuose. Po Mišių žmonės galėjo prieiti ir pasimelsti prie Nukryžiuotojo, pamatyti votus.
Šv.Raštas įkvepia viltimi, kad „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5,20). Vandžiogalos bažnyčios ir Šv.Kryžiaus paskutiniųjų dešimtmečių istorija liudija įnirtingą blogio puolimą ir pastangas jo šlovę ir atmintį ištrinti iš žmonių širdžių. Pop. Benedikto XVI visuotinio leidimo dėka Vandžiogalos bažnyčioje kiekvieną mėnesį yra aukojamos Mišios senąja katalikų liturgija, kuriose yra akcentuojama ir ypatingai iškeliama Kristaus kryžiaus auka. Turime vilties, kad Vandžiogalos šventovė pakils iš pažeminimo ir kad maloningasis Šv.Kryžius vėl ims skleistis malonės apstumu.
Mišių metu klebonas paskelbė 2011 m. padėkos už atgautą bažnyčią ir Šv.Kryžiaus išaukštinimo metais. Rugsėjo 14 d., liturginę Kryžiaus išaukštinimo dieną, Vandžiogalos bažnyčioje vyks neeilinė šventė, kurios metu parapijiečiai prie Kryžiaus pakabins pašventintus padėkos votus, jų tarpe – padėka už atgautą bažnyčią.
