Iš ciklo „1863m. sukilimo 150-osios metinės“ Tragiška Vandžiogalos parapijos Ibėnų kaimo istorija

Lietuvos Seimas 2013-uosius metus paskelbė 1863 m. Sausio sukilimo metais. 150-osios Sausio sukilimo metinės buvo paminėtos ir Vilniuje, ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Vandžiogaloje taip pat aptikome ryškių sukilimo dalyvių veiklos pėdsakų, džiaugėmės žmonių pastangomis,didžiavomės ir minėjome jų nuopelnus.

Nuslopinus sukilimą prasidėjo represijos. Daugelis sukilimo dalyvių paaukojo gyvybę mūšių laukuose, 669 egzekucijų vykdymo vietose. 38.000 asmenų buvo ištremti į Sibirą. 57% visų tremtinių sudarė Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai. Buvo konfiskuota 1660 sukilėliams priklausiusių dvarų.

Muravjovas naudojosi sukilimu kaip priežastimi, leidžiančia depolonizuoti ir rusifikuoti ištisas Lietuvos sritis. Pasirašydamas mirties nuosprendžius jis nepamiršdavo konfiskuoti sukilėlių turtą arba jį parduoti kuo trumpiausiu laiku daugiausia rusų tautybės asmenims. Tuomet lenkai jau negalėjo pirkti žemės, o rusai perėmė jų buvusius dvarus. Represijos apėmė ištisus rajonus. Muravjovas prieš sukilėlius (sukilėliai kartais irgi) naudojo ir kolektyvinę atsakomybę. Vienas iš tokios kolektyvinės atsakomybės taikymo pavyzdžių buvo aptiktas Vandžiogalos parapijoje, Ibėnų kaime. Savo atsiminimuose „Z doli i niewoli: wspomnienia wygnanki” („Iš nelaisvės dalios: ištremtosios atsiminimai“), Ibėnų likimą aprašo Elžbieta Tabeńska, kuri kelyje į Tomską sutiko ištremtas Ibėnų kaimo moteris ir vaikus. Masinio smulkiosios bajorijos trėmimo reiškinys iki šiol nebuvo išsamiai ištyrinėtas, mes dar net nežinome, kuri jos dalis buvo ištremta. Bajorų vardas kartais leisdavo patekti į „siunčiamų apsigyventi” kategoriją, o tai, palyginti su „apgyvendinimu amžiams” (вечное поселение), teikė vilties grįžti į gimtąją šalį.

Ibėnuose buvo organizuoti du sukilėlių būriai, kuriems vadovavo kunigas Piotrowicz ir bajoras Dugajły. 1864 m. sausio 20 d. Ibėnuose įvyko susirėmimas su Rusijos armijos daliniu. Pralaimėjus čia buvo įvykdyta egzekucija - pakarti trys Vandžiogalos parapijos gyventojai. Skelbta apie tai buvo Varšuvos laikraščio „Gazeta Warszawska” 1864 m. liepos 4 d. numeryje:
,,Kauno gubernijos ir pavieto bajorai Marceli Wilkiewicz, Damazy Szablewicz ir Zygmunt Proniewicz pagal karo lauko teismo nuosprendį, lauko baudžiamąjį kodeksą pripažinti kaltais dėl savo buvimo taip vadinamųjų sukilėlių žandarų-korikų gaujoje ir dėl asmeninio aktyvaus dalyvavimo pakariant Kauno pavieto įvairiose vietovėse 17 beginklių piliečių, o didžiausia žmogžudystė buvo įvykdyta praėjusių metų rugpjūčio 5 d., kai atsakovai 50 žmonių sukilėlių būrio sudėtyje ir vadovaujant kunigui Piotrowicz užpuolė Ibėnų apylinkės gyventojus sentikius ir, suėmę 11 žmonių, visus juos pakorė jų giminių ir kitų liudytojų akivaizdoje. Šių liudytojų įrodyta, kad sentikių žudymą lydėjo išskirtinis žiaurumas ir kad atsakovai buvo pagrindiniai žudynių dalyviai, patys varė sentikius iš jų namų, vėrė jiems virves ir prieš pakardami kai kuriuos sunkiai kankino ir mušė. Už minėtus nusikaltimus bajorai Wilkiewicz, Szablewicz ir Proniewicz, pagal karo lauko teismo nuosprendį, priimtą šio teismo lauko auditoriate, buvo nuteisti mirties bausme, kuri birželio 5 dieną 10:00 valandą ryto įvykdyta pakariant juos nusikaltimo vietoje - buvusiame Ibėnų kaime“.
Kaltinimai sukilėlių atžvilgiu buvo neteisėti.

1863-1866 metų Vandžiogalos parapijos mirimų metrikose nerasime įrašų apie šių asmenų mirtis. Grobikai neleido žuvusiųjų palaidoti, pagerbti jų atminimą. Tik gerokai vėliau jiems buvo statomi paminklai ir kryžiai. Vandžiogalos bažnyčios šventoriaus kapinėse mes atrandame brolių Wilkiewiczów medinį kryžių, kuriame išlikęs užrašas: „Norėdamos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą brolių Wilkiewiczów: Marcelina, žuvusio Ibėnuose, ir Andrzej, žuvusio Sibire, anūkės Ewa Wilkiewiczówna ir Joanna Bolewska šį kryžių pastatė 1938 metais“. Kapinėse randame ir vėliau mirusių sukilėlių kapų: Aleksandra Chmielewskiego – dviejų sukilimų dalyvio, kuris 1863 sukilime buvo Kauno civilinis vaivada. Už ginklų tiekimo organizavimą buvo ištremtas į Sibirą ir ten pagarsėjo kaip Lenkiškos kolonijos Tomske patriarchas. Po 10 metų tremties jis sugebėjo sugrįžti, persikėlė į Boreko dvarą netoli Vandžiogalos, kur ir mirė 1882 m. balandžio mėn. Negalima nepaminėti ir Arturo Miłoszo, kuris buvo Zigmanto Sierakausko adjutantas. Artur Miłosz palaidotas Vandžiogalos bažnyčios šventoriaus kapinėse, Milošų kapavietėje. Minėti žmonės padėjo Milošų Užumiškių dvare slapstyti sukilėlius.

Kitus įvykius po egzekucijos Ibėnuose aprašo laikraštis „Goniec Wielkopolski“.
„Goniec Wielkopolski”, penktadienis, 1897 m. Lapkričio 12 d.

„Antrasis p. B. papasakotas įvykis taip pat atskleidžia ir praplečia Rusijos valdžios veiksmų Lietuvoje vaizdą . Bajoriškame Ibėnų kaime sukilėliai suėmė šešis įtariamus šnipinėjimu sentikių jaunuolius ir netolimame miške juos pakorė, galbūt ir kankino juos, kaip rašo autorius. Mat norėjo parodyti Muravjovui, kad jie taip pat gali už kraują krauju ,,atmokėti“. Šiuo atveju, priešingai savo valiai, turime pasakyti, kad kai tik lenkų krūtinėse užverda keršto jausmas, tai, jei neatsižvelgsime į bendras moralines nuostatas, visada reikia atsiminti, kad pirma - žiaurumu rusų niekas negalėjo pranokti, ir antra, -kad tas, kuris yra daug galingesnis, gali ir daugiau blogio pasėti. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Muravjovas iškvietė p. B. į Vilnių ir įsakė jam įvykdyti žiaurų sumanymą: „Areštuoti visus tuos Ibėnų kaimo bajorus, jų turtą parduoti, o pačius Ibėnus sudeginti”.
Toks pat likimas turėjo ištikti ir Szukostów nuosavybę - Lapių miestelį, bet įsakymas buvo atšauktas, nes pasirodė, kad miestelio turtas priklausė dviem savininkams. „Mano prisiminimų" autorius ponas B. pareikalavo iš Muravjovo raštiško įsakymo ir gavo tokį atsakymą: „Aš neketinu tamstai pateikti rašytinės instrukcijos. Už viską, kas ten atsitiks, atsakingas būsiu aš, o tamsta būsi atsakingas man”.
Vykdyti šį įsakymą iš Kauno išžygiavo baudžiamoji ekspedicija, kurios sudėtyje buvo pėstininkų kuopa, šimtas dragūnų ir dešimt kazokų. Vadovauti jiems savo noru pasišovė kunigaikštis Jašvil (Яшвил), apie kurį p. B. prasitaria, kad savo potraukiais ir pomėgiais išsidavė esąs totorių kilmės. Ne tiktai šioje, bet ir kitose ekspedicijose ponas B. turėjęs tramdyti karštą kunigaikščio polinkį visur tarytum atsitiktinai deginti bajorų namus ir visada tvirtino: „ Nekenčiu tų lenkų visa savo siela!”
Atvykusi į Lapes ekspedicija jau nerado ten beveik nieko: nelaukdami katastrofos savininkai pasislėpė patys ir paslėpė savo šeimas. Taigi prasidėjo klėčių, aruodų ir galvijų surašymas, kareiviai išsirinko geriausią bandos jautuką ir tuojau pat vietoje pradėjo jo „dalybas”. Kazokai, palikę kareivius rūpintis pusryčiais, pradėjo krėsti visą namą ir kruopščiausiai tuštino visus sandėlius, net dvaro tarnų kišenes ištuštino“ .
,,Mes išvydome bjaurią sceną, rašo autorius, nes buvo sunku prižiūrėti viską, juo labiau, kad ir tarnai, matydami visuotinį ponų turto grobstymą, savo ruožtu puolė plėšti viską, kas liko, o kazokai( negana ponų turto), plėšė sau dvaro tarnybos privatų arba jau pasisavintą turtą. Tikrai puikus šio valdžios pradėto visuotinio turto plėšimo vaizdas...!
Viskas, kas tik ten rasta, buvo kartu su maistu ir galvijais sukrauta į vežimus ir išgabenta į Kauną, o baudžiamoji civilinė ir karinė ekspedicija pajudėjo toliau“.
Ponas B. toliau rašo, kad Ibėnų kaimas darė gražiai sutvarkytos ir gerai įrengtos gyvenvietės įspūdį. Buvo priskaičiuojama apie 30 dvarų ūkių – palivarkų su tvarkingais dvarais, ūkiniais pastatais, sodais ir daržais, išsidėsčiusiais palei upę, aplinkui buvo tankūs pušų miškai ir ąžuolynai. Iš laukų jau gražiai buvo suvežtas visas derlius.
Visa „okolica” buvo apsupta kariuomenės, o surinkęs gyventojus kunigaikštis Jašvil įsakė pasiimti, kas ką gali, ir nedelsiant palikti namus. Jis norėjo Ibėnus sudeginti tuojau pat iš karto, bet mūsų autoriui vis tik nors ir labai sunkiai, bet pavyko išprašyti dvi valandas, kad žmonės galėtų kuo daugiau pasiimti daiktų. Vyrų namuose nebuvo...
Visi jie pasislėpė aplinkiniuose miškuose, kai kurie net su savo šeimomis. Liko apie 15 moterų su vaikais. Kai suprato, kad ketinama sudeginti visą kaimą, apėmė jas nenusakomas siaubas. Kai kurios bandė maldauti pasigailėjimo, bet nė viena jo neišmaldavo. ,,Gerai atsimenu vieną iš tų moterų, rašo „Mano prisiminimuose" autorius, kuri, paėmusi į rankas kūdikį, šliaužė ant kelių per lauką į mus gal pusę ketvirčio mylios. Deja, veltui žadino pasigailėjimą“.
Penktą valandą kareiviai su uždegtais šiaudų deglais pradėjo padeginėti vieną namą po kito. Po ketvirčio valandos visa gyvenvietė ( stogai buvo šiaudiniai) degė tokia ryškia liepsna, kad gaisrą galima buvo matyti net Kaune. Apie 11 valandą iš viso kaimo liko griuvėsiai ir pelenų krūvos. Tik žydo karčema juodavo tuščioje erdvėje“.

Paslaptingasis p. B., pasirodo, buvo aukštas Kauno gubernijos valdininkas Jakub Nikołajewicz Butkowski, kuris 1883 metais išleido savo memuarus apie 1863 metų įvykius.

Jau minėta Elžbieta Tabeńska sutiko kelias Ibėnų smulkiųjų bajorų šeimas kelyje į Tomsko kalėjimą ir aprašo šį susitikimą:
„ Viena moteris, suimta trečią dieną po gimdymo, buvo su mažu kūdikiu ant rankų. Vargšė moteris buvo labai nusilpusi, o dar turėjo prižiūrėti du kelerių metų amžiaus savo vaikus“. Prisiminimuose Tabeńska pamini, kaip atrodė naktys kalėjime: „Buvo ten labai ankšta, tačiau geriau negu paskui etapuose, kuriuose vyrai buvo kartu su moterimis.Vaikų, daugiausia mažylių, buvo mūsų patalpoje keturiasdešimt! Naktį jie labai verkė. Oras buvo troškus, sugedęs. Ryte, kai vaikai aptilo, jų motinos pradėjo giedoti liturgines valandas (godzinkas). Deja, malonus Dievui ir žmonėms giedojimas ne tada, kai pavargęs, kai norisi miego! Skersai per visą kamerą, nuo vienos sienos iki lango, kur aš miegojau ant narų [...] buvo pakabinta virvė. Ant jos ir čia pat, prie krosnies, buvo džiovinami purvini, neskalbti baltiniai“.Moterys iš Ibėnų, rašo Tabeńska, prašė sustabdyti jų etapą Maskvoje, iki jos sulauks savo atvykstančių vyrų , kitos prašė tik pranešti, kur yra jų vyrai. Nėra žinoma, ar jų prašymai buvo įvykdyti, viskas priklausė nuo to, geras ar blogas papuolė viršininkas.Krokuvoje, Čartoriskių archyve, išliko Ibėnų moterų ir vaikų sąrašas: 13 šeimų, 40 asmenų, o Tabeńskos minėta silpna moteris su kūdikiu ant rankų - tikriausiai Rozalia Jagiełło, vežta į Tomsko guberniją kartu su kelerių mėnesių sūneliu Jan, 4-metų sūnumi Fabian ir 7-metų sūnumi Kazimierz.Iš Ibėnų kaimo buvo ištremta 30 šeimų, iš viso 136 asmenys (Čartoriskio Archyvas, rankraštis 6764).Tai buvo (išskyrus nurodytą Rozalia Jagiełło): Paulina Fronckiewiczowa su dukromis Emilia (10 metų) ir Kazimiera (8 metų), ištremtos į Tomsko guberniją; Maria Ibiańska ir jos dukros Maria (19 metų) ir Magdalena (23 metų), ištremtos į Tomsko guberniją; Anastazja Michalewiczowa su dukra Anna (12 metų) ir 16 metų sūnumi Konstantinu, ištremti į Orenburgo guberniją; Aleksandra Rymaszewska su vienerių metų amžiaus sūnumi Wladysław ir su Felicia Rymaszewska, ištremti į Tomsko guberniją; Franciszka Sokołowskaištremta į Tomsko guberniją; Rozalia Stankiewiczowa su 16 metų dukra Anatole, ištremtos į Tobolsko guberniją; Antonina Staszewiczowa su dukromis Rozalia (13 metų) ir Tekla (10 metų) bei sūnumis Kazimierz (9 metų) ir Stanisław (5 metų), ištremti į Orenburgo guberniją; Franciszka Szablewiczowa, Jerzego žmona, ir Anna Szablewiczowa, Jano žmona, su dukra Konstancia (15 metų), ištremtos į Tobolsko guberniją; Filomena Witkowska su dukromis Paulina, Marta ir Tekla (?), ištremtos į Samaros guberniją; Urszula Zylnowa su dukromis Sebastiana (12 metų) ir Weronika (13 metų) bei sūnumis Piotr (3 metų), Władysław (5 metų) ir Kazimierz (16 metų), ištremti į Tomsko guberniją; Cecylia Żuszkiewicz su vaikais Antoni (12 metų), Michał (8 metų), Franciszek (6 metų), dukromis Agnieszka (16 metų), Angelina (14 metų) ir Paulina (2 metų), ištremti į Tomsko guberniją. (Duomenys paimti iš prof. W. Śliwowskiej surinktos medžiagos)
Išvežtųjų „okolicų” sąrašą rasime Istorijos archyve Vilniuje, vadinamojo Gubernatoriaus kanceliarijos politinio skyriaus dokumentuose (LVIA, Ap. 378, byla, 1863, Nr. 693). Ten yra ištremtų šeimų trėmimo kartotekos. Tai yra ištisos gausios giminės, pradedant nuo seno tėvo, jo brolių ir seserų, jų šeimų, baigiant vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais.
Apgyvendinti Sibire kartu su šeimomis arba vieniši, atskirti nuo artimųjų, sunkiai ištverdavo naujomis sąlygomis: sunku jiems buvo priprasti prie atšiauraus klimato, visiškai kitokios, svetimos ir labai atšiaurios aplinkos.Žmonės atakuodavo administraciją pareiškimais ir prašymais leisti grįžti namo. Šimtai tokių prašymų, kadaise rašytų vienodu būdingu braižu, išliko Jo Imperatoriškos Didenybės Kanceliarijos III Departamento archyvuose (Rusijos Federacijos Valstybinio Archyvo Aprašas Nr. 109 )

Ibėnų kaimo gyventojų likimas - tai didžiosios Lietuvos dalies smulkiųjų bajorų likimas po sukilimo numalšinimo. Dažnai likdami nežinomi, jie atidavė kraujo duoklę žūdami mūšiuose, susirėmimuose ir egzekucijų vietose. Daugelis jų buvo ištremti į Sibirą be jokio turto, praradę ryšį su tėvyne, kurioje jau neliko galinčių jiems padėti artimų žmonių. Jie negalėjo grįžti į tėvynę. Liko ten..., o jų atminimas blanksta.

  • DSCF1163
  • DSCF1164
  • DSCF1165
  • DSCF1170
  • DSCF1174
  • DSCF1178
  • DSCF1181
  • DSCF1196
  • DSCF1197
  • DSCF1199

Ričardas Jankauskas ir
Monika Janczewska

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes