Iš ciklo ,,Šaknys” ( ,,Korzenie”). Anna Boharewicz – Richter prisimena: „Dveji mokymosi Vandžiogaloje metai”

F7Tėvai nutarė mane toliau mokyti. Pakinkiau arklį į bričką, pasiėmiau su savimi seserį Vandą ir nuvažiavau į Vandžiogalos valsčiaus pagrindinę mokyklą užsirašyti į penktąją klasę. Pirmą kartą savarankiškai važiavau į miestelį su seserimi, kuria turėjau rūpintis, - ji buvo trejų metų. Mama vis priminė nepalikti Vandos vežime vienos, visur eiti kartu. Laikiau ją už rankos ir drauge vaikštinėjome. Užsirašiau į mokyklą, nupirkau mamos nurodytus pirkinius ir dar galėjau nusipirkti saldainių. Betgi šalia parduotuvės buvo fotoateljė, o aš labai norėjau nusifotografuoti. Įėjome į patalpą ir kai perskaičiavome pinigus, paaškėjo, kad jų pakaks tik nuotraukoms. Nuliūdusi Vanda paklausė: „Tai saldainių nebus?” Ponia fotografė davė mums po tris saldainius. Problema išspręsta.

Grįžome į Hutą. Aš laikiau vadeles, o sesuo botagu ragino arklį. Didžiavosi tuo. Pirmą kartą gyvenime savarankiškai grįžome iš didžiojo pasaulio.

Iš viso valsčiaus į penktąją pagrindinės mokyklos klasę užsirašė septyniolika mokinių: aštuoni lenkai, septyni lietuviai ir dvi žydaitės. Mūsų auklėtoja buvo Ona Klumbienė, kuri mokė mus visų dalykų. Nemokėjo tik lenkų kalbos, bet į politinius reikalus nesikišo. Buvo reikli, klasėje tvyrojo disciplina, nebuvo svarbu, kas lenkas, o kas lietuvis. Visada buvo pasiruošus pamokoms ir to paties reikalavo iš mūsų. Kai įstojau į gimnaziją Kaune, neturėjau dėl mokslo jokių rūpesčių, nors atvykau iš nedidelės miestelio mokyklos.

Vandžiogaloje sutikau lietuvių, taip pat sentikių, kurių buvo visas kaimas šalia miestelio. Miestelyje daugiausia gyveno lenkai ir žydai. Regionas garsėjo lenkų bajorų dvarų ir vienkiemių gausa.

Žydų Gorelikų šeima turėjo malūną. Dauguma miestelio parduotuvių taip pat priklausė žydams. Žydas Joškė, pasipuošęs juodu švarku ir užkrintančiom ant aulų kelnėm, kelis kartus vežimu buvo atvažiavęs į tėvų sodybą (pirkdavo javus malūnui). Jo atvykimas ir išvaizda man sukeldavo baimę: žmogus dažnai šūkaudavo ir gestikuliuodavo, tampė sau už plaukų ir prisiekinėjo, kad bankrutuos, jei užmokės tiek, kiek tėtis prašė. Dažniausiai susitardavo ir išvažiuodavo prikrautu javų vežimu. Javus pardavinėjo centneriais.

Pradėjau mokytis Vandžiogaloje. Tėvai man išnuomuojo butą pas Stanisław ir Joana Chmielewskich. Tai buvo bevaikiai žmonės. Jis kalvis, žmona papildomai užsidirbdavo nuomuodama kambarį mokiniams. Gyveno gerai. Vieną kartą su draugėmis ir draugais nuėjau pažiūrėti, kaip rabinas sinagogoje meldžiasi. Buvo ruduo. Susidomėjusi įžengiau į apšviestą šventovę, ir staiga kažkas šūktelėjo: ,,Bėkit, žydai gaudo vaikus macams!”
Išsigandusi išbėgau iš sinagogos, bėgau gatve, pilna balų, nepastebėjau, kaip pamečiau kaliošą. Ryte ieškojau, bet neradau. Į mokyklą nuėjau su vienu kaliošu. Mat vaikščiojome ant aulinių batelių užsimovę kaliošus. Prieš įeidami į klasę, koridoriuje nusiaudavom kaliošus ir į klasę įeidavom švariais batais. Deja, tapau mokykloje pajuokos objektu. Vadino mane panele su vienu kaliošu. Grįžau į butą apsiverkus. Bijojau tėvams prisipažinti, juk jie mokė mus taupumo. Mano didelį susirūpinimą pastebėjo šeimininkas. Paėmė už rankos, nusivedė į parduotuvę ir nupirko naujus kaliošus. Buvau tokia laiminga, kad norėjau pabučiuoti jo ranką. Liepė nieko nesakyti tėvams. Tai turėjo būti mūsų didelė paslaptis. Kitą dieną nuėjau į mokyklą su naujais kaliošais ir baigėsi vargai.

Gorelikų šeima gyveno kitame mano šeimininkų namo gale. Kartą grįžau iš mokyklos ir malūno savininkų butas buvo tuščias. Stovėjau kiemely su šeimininkais ir netikėtai išgirdau dainavimą. Didelis Vandžiogalos žydų būrys ėjo lydimas nacių ir baltaraiščių apsaugos ir dainavo. Stanisław ir Joana stovėjo ir verkė. Mane apėmė baimė. Po kiek laiko išgirdome šūvius. Joana puolė ant kelių, o aš nelabai supratau, kas čia vyksta. Kai supratau, išsigandau.

Mokslo metų pradžioje, šeštoje klasėje, buvo organizuota išvyka į Kauną. Išvyka kainavo du litus. Labai norėjau nuvažiuoti, bet nedrįsau tėvų prašyti pinigų. Tėtė davė man penkis litus, kad nusipirkčiau žieminius batus. Staiga atėjo mintis, kad už du litus nuvažiuosiu į išvyką, o už tris nusipirksiu ilgus guminius pašiltintus batus.Važiavau į išvyką – pirmą kartą autobusu. Ta kelionė paliko man didelį įspūdį - įžengiau į tolimą, paslaptingą ir visiškai nežinomą pasaulį. Jame viską įsiminiau: muziejuje Dariaus ir Girėno, nugalėjusių Atlantą ir žuvusių Vokietijoje, lėktuvą, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų parodą. Didžiausią įspūdį paliko paveikslas „Ramybė”, taip pat gatvės, namai, parduotuvių vitrinos, Perkūno namai, lietuvių dainose apdainuotas Nemunas... Grįžau į Vandžiogalą ir visą žiemą turėjau vaikščioti su guminukais. Nepykau. Mačiau Kauną. Nutariau gerai mokytis, kad įstočiau į gimnaziją Kaune.

  • F12
  • F15
  • F17
  • F18
  • F25
  • F5
  • F6
  • F7
  • F9

Ricardas Jankauskas

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes