Iš ciklo ,,Šaknys“ (,,Korzenie“). Anna Boharewicz-Richter prisimena: Stankūnų mokykloje

stankunumok1938 metais, antroje vasario pusėje, pradėjome mokslus Stankūnų pradinėje mokykloje, kuri buvo už dviejų kilometrų nuo tėvų sodybos Hutoje. Aš lankiau ketvirtą klasę, o brolis Władek – antrą. Mokykla buvo privačiame savininkų Meslinų ūkio name. Klasė buvo tamsi, šalta, nemaloni. Vaikai buvo iš lenkų, lietuvių ir rusų šeimų. Rytais tėtis į mokyklą mus veždavo rogėmis. Grįždavom pėsti, brisdami per pusnis,nugalėdami lauko kelių pavasarinius potvynius ir balas.

Mus mokė mokytojas Petras Pumputis, kuris visiškai nemokėjo lenkų kalbos ir neturėjo noro jos išmokti.Jaučiau, kad manęs jis nemėgo. Tuo tarpu kunigas Keturakis mokė religijos, ruošė pirmajai komunijai ir sutvirtinimo sakramentui. Su mumis stengėsi kalbėti lenkiškai. Į mokyklą atvykdavo raitas ant savo arklio, vardu Žaibas. Nuo mažens mane traukė arkliai. Svajojau bent už pavadžių palaikyti, arklį paglostyti. Vieną dieną kunigas tarė: „Aš ant Žaibo parvešiu tave namo, o tu mane išmokysi „Angelas sargas“ lenkiškai.“ Užrašiau kunigui maldos žodžius fonetiškai. Pradžioje kartu meldėmės, po to kunigui tik padėjau, o kai meldėsi savarankiškai, paleido vadžias ir mes zovada įpuolėme į mano tėvų sodybos kiemą.

Ketvirtą pradinės mokyklos klasę baigiau 1938metais, Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtaisiais. Gavau gražiai išleistą knygelę su palinkėjimais: „Sėkmės tolimesniuose moksluose. Pamilti viską, kas gražu ir gera, o visas savo jėgas pašvęsti Tėvynei – Lietuvai.“ Knygelę tebeturiu iki šiol.
Kaimuose veikė tik pradinės mokyklos. Buvo privaloma baigti keturias klases. Penktą ir šeštą klases galima buvo lankyti tik miesteliuose, nutolusiuose nuo kai kurių kaimų apie penkioliką kilometrų. Po keturių klasių baigimo Stankūnuose nė vienas vaikas, išskyrus mane, toliau nesimokė. Iš tos klasės prisimenu tik Bolek Ryszewicz, su kuriuo visada grįždavome namo. Be to įsiminė dar dvi sesutės dvynės Marytė ir Onutė, kurioms teko išgyveventi šiurpią šeimos tragediją. Vieną dieną jos neatėjo į mokyklą. Jų tėvas buvo eigulys. Gyveno miške. Po darbo grįžo namo ir vaikų akivaizdoje sukapojo savo antrąją žmoną – mergaičių pamotę. Tapo našlaičiais dar du vaikai iš pirmosios santuokos. Po savaitės seserys grįžo į mokyklą ir labai vaizdžiai pasakojo, kaip pamotė šaukė, dengėsi veidą rankomis, gynėsi, o troba skendo kraujuose. Visą naktį jos buvo priverstos išbūti su mirusia moterimi ir bukai žvelgiančiu tėvu, kuris jų neišleido iš namų. Anksti ryte kažkas atėjo ir pamatė baisų nusikaltimą. Tėvą areštavo. Pamotę žmonės palaidojo. Keturi vaikai liko be globos. Po kurio laiko pasirodė pamotės vaiduoklis. Seserys pasakojo, kaip naktį ji lenkdavosi ties vaikų lovele, tai pasirodydavo ant miško kelio, tai sėdėdavo medyje. Pasakojimams nebuvo galo, o mes gyvenome nuolatinėje baimėje.

Atrakcija Hutoje tapo karvių pieno kokybės ir riebumo kontrolieriaus pasirodymas. Atsikeldavo jis anksti ir tvarte imdavo atitinkamą kiekį kiekvienos karvės pieno, supildavo atskirai į riebumo matuoklį, o kambaryje sudėdavo kitus priedus. Plačiais mostais maišė, kiekvieną riebumo matuoklį įdėdavo į tūtelę, patalpintą apvaliame Gerber aparate. Uždengdavo dangtį ir rankomis labai stipriai sukdavo. Po kurio laiko suprasdavo, kurių karvių pieno riebumas didžiausias. Tėvų bandoje pirmavo Brila, Gramula. Tos dvi karvės pėsčios atėjo į Elką. Vieną vakarą nuėjau kartu su juo į tvartą ir žiūrėjau, kaip jis dirba. Grįžusi namo apsiskelbiau, kad būsiu pieno riebumo kontroliere. Tai buvo pirmoji mano pasirinkta profesija.

Politiniai Lenkijos ir Lietuvos santykiai pasikeitė. Po 1938-ųjų kovo 11d. Incidento pasienyje – lenkų kareivio Stanisław Serafin mirties – tarp abiejų valstybių buvo užmegzti normalūs diplomatiniai santykiai. Lenkijos pasiuntiniu Kaune tapo Franciszek Chorwat, o Lietuvos Varšuvoje – prijaučiantis vokiečiams Kazys Škirpa. Lietuvos prezidentas buvo Antanas Smetona.
1938 metų birželio 11 dieną gavau gimimo liudijimo kopiją ir sužinojau, kad esu Ona - Jadvyga Boharevičiūtė. Baigiau savo pirmuosius „mokslus“. 1938 m.liepos 29 d. Su broliu Władysław Vandžiogalos bažnyčioje priėjau pirmosios Šventos Komunijos. Išpažintį atlikau lietuviškai, atgailą sakiau lenkiškai. Mažas pirmos Šv. Komunijos paveikslėlis nukeliavo kartu su giminaite Regina į Sibirą, o 1956m.grįžo į Elką. Netrukus ėmėme ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Pasirinkau savo mylimiausios vienintelės močiutės vardą – Apolonija. Brolis pasirinko Stanisławo vardą. Vyko karas ir tėtis 1943m.susitarė su klebonu, kad jaunesnieji sesuo ir brolis: Wanda, Karol ir našlaitis piemenėlis Alfuk, eis pirmosios Šv. Komunijos lenkų kalba. Namuose senelė ir mama išmokė poterių, oVandžiogaloje ponia Kłopotowska praktiškai paruošė vaikus sakramentų priėmimui. Jokių dovanų nebuvo, išliko tik šio svarbaus įvykio nuotrauka.

Tęsiau pažintį su Huta. Netoli sodybos už svirno buvo miškelis, kuriame augo daug grybų. Mažesniajame miškelyje buvo daug lazdynų. Su tėčiu eidavom raškyti riešutų. Pavasarį pamiškėje nokdavo didelės žemuogės, o miške – kvapios avietės. Prie namų augo nedidelis, bet derlingas vyšnių sodas, kuriame tėtis pastatė keturis avilius. Vyšnios vyliojo, o bitės saugojo priėjimą prie šių sultingų vaisių. Laukdavome nakties ir tada, kaip kokie vaiduokliai. Vilkėdami naktiniais marškiniais, pasirodydavome sode ir iki soties valgydavome vyšnias, prisirinkdavome ir atsargai.
Prūde plaukiodavome sulipę į kubilą, irklavome lyže. Noriai jodavau apsipirkti į Vandžiogalą. Kumelė Špulka buvo rami ir labai kantri. Pirkdavau cukraus, druskos, miežinės kavos, degtukų, muilo, žvakių, batų tepalo, saldainių...

  • AJBoharewicz
  • Fotoretro10
  • Fotoretro13
  • Fotoretro17
  • Fotoretro21
  • Fotoretro23
  • Fotoretro24
  • Fotoretro5
  • Fotoretro9

Ričardas Jankauskas

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes