Pagaliau atėjo laikas pradėti normaliai lankyti mokyklą. Tėvai kraustėsi į savo valdas Hutoje (vietovė netoli Ibėnų), o mane keturiems mėnesiams apgyvendino pas tėvo seserį Emiliją Willamowicz, Užumiškiuose, keturi kilometrai nuo Vandžiogalos miestelio, esančio Kauno paviete.
Dėdė Franciszek Willamowicz dažnai pabrėždavo, kad jo tėvas Paweł pirko dvarą Užumiškiuose iš Artur Miłosz, o žemę padalino sūnums. Dvaro sodyba atiteko jauniausiajam sūnui Janui. Pusseserės Reginos senelį Paweł mačiau kelis kartus,o senelė Veronika dar rūpinosi tvarka ir įleisdavo mus į palėpę pasiimti truputį obuolių. Obuoliai buvo tamsiai raudoni, beveik bordo spalvos ir labai skanūs. Tokių gyvenime nebuvau valgius. Regina nuolankiai bučiavo senelės ranką.
Aš taip pat tariamai bučiavau – tik nosim prisiliesdavau prie jos rankos. Regina buvo pusantrų metų vyresnė už mane. Trise: Regina, jos brolis Władysław ir aš, keliaudavom per Užumiškių kaimą į bendrojo lavinimo mokyklą dvare. Dvaru vadino Reginos senelio Paweł Willamowicz valdas. Mokyklos patalpoms pakako vietos erdviame Užumiškių dvaro name. Namą supo paslaptingas didelis parkas, šalia didelis sodas, pieva, o horizonte matėsi upelis Urka. Nuo kelio iki verandos driekiesi liepų alėja, kurią kasdien žingsniais matuodavome. Mokyklos patalpos buvo didelės, vienu metu čia mokėsi keturios klasės. Mokytoja Jadvyga Priežgintaitė, tvarkinga, smulki su akiniais, senmergė, visas 45 pamokos minutes vienu metu mokė pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą klasę. Tai buvo pirmoji mano rimta ir oficiali mokykla. Joje jaučiausi svetima, tačiau ir naudos turėjau. Religijos pamokose klebonas Gabrys ruošė mus Pirmajai Šventajai Komunijai.
Beveik visi kaimo gyventojai kalbėjo lenkiškai. Klasėje kalbėjome lietuviškai. Išėję iš mokyklos pradėdavome kalbėti gimtąja kalba. Vienam suole sėdėjau su Elena Saikute. Ji vienintelė nemokėjo lenkiškai. Tuo metu pas Willamowicz buvo lenkų kalbos mokytoja Jadwiga Mancewiczówna - ,,Jaskółka” (,,Kregždutė“), kuri Reginą ir jos brolį Władysław mokė skaityti ir rašyti lenkiškai. Pradinių klasių mokytojos buvo siunčiamos iš krašto gilumos ir nemokėjo lenkų kalbos.Ongiriuose buvau vienintelis vaikas, kuris pradėjo lankyti mokyklą nemokėdamas lietuvių kalbos. Užumiškiuose visi kalbėjo lenkiškai, o lietuvių kalbos mokėsi mokykloje. Su nostalgija prisimenu savo mokytoją Jadvygą Priežgintaitę, kuri išmokė mane lietuvių kalbos pagrindų. Daug dėmesio skyrė kaligrafijai. Rašėme plunksnomis ir nekokybišku rašalu. Kiek ašarų išliejau per tas išdavikiškas rašalo dėmes. Rašalą sausindavome sugeriamuoju popieriumi, o kai jo pritrūkdavo, - medžių pelenais. Tėvai mane ruošė siuvėjos amatui. Adatos nemėgau ir stengiausi pati valdyti savo likimą.
Užumiškių gyventojų atmintyje Artur Miłosz išliko kaip herojus – Zigmunto Sierakausko, Kauno apskrities sukilimo vado, adjutantas. Mirė 1895 m., nuo jo mirties buvo praėję 42 metai, bet atmintis apie jį liko gyva. Dar gyvi buvo jį asmeniškai pažinoję žmonės.
Gyvendama pas Reginos tėvus sužinojau jų santuokos istoriją. Teta Emilija buvo įsimylėjusi savo tolimą giminaitį Ksawery Kontowiec. Pas tetą su piršliu atvažiavo lenkų bajoras Franciszek Willamowicz. Pirmojo susitikimo metu aptarė, kiek reikės kraičio, antrą kartą susitiko per užsakus Visų Šventųjų bažnyčioje Josvainiuose, trečią kartą – sutuoktuvių metu. Tai buvo vedybos iš išskaičiavimo ir nelabai sėkmingos. Po pirmosios vedybų nakties uošvis atėjo įsitikinti, ar teta buvo skaisti. Užumiškiuose iš tetos uošvio Paweł gavo keturiasdešimt hektarų žemės ir turėjo pastatyti namą bei ūkinius pastatus. Turėjo tris vaikus. Kai gimė trečioji mergaitė Emilija, broliai ir seserys nutarė ją sudeginti, nes ji trukdanti žaisti. Nutaikė momentą, kai suaugusiųjų nebuvo namie. Jau nešė ją į krosnį, bet, laimei, tuo metu teta įėjo į virtuvę ir sutrukdė įvykdyti šį baisų nusikaltimą. Kai vėliau prisimindavome šią temą, Regina ir jos brolis Władysław tvirtino, kad tikriausiai be jokių skrupulų būtų ją įmetę į krosnį. Regina buvo mano pirmoji draugė, patikėtinė. Prisimenu tokį epizodą. Buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Mūsų šeimos liko be namų ir pragyvenimo šaltinio. Mes, šešiolikmetės merginos, nuėjome pas būrėją. Neklausėme apie jaunikius, o tik apie tolimesnį gyvenimą. Sena ragana vienareikšmiškai patvirtino, kad abi visam laikui paliksime Kauną ir niekada į šį miestą negrįšime, kad aš netrukus išvyksiu į kaimyninę šalį, o Regina iškeliaus į tolimą šalį ir tik po daugelio metų gyvensime tame pačiame mieste. Kai išėjom iš būrėjos, pavydėjau Reginai jos puikios ateities. Po daugelio metų supratau, kad pavydėjau savo giminaitei Reginai aštuonių su puse metų Sibire. Visam gyvenimui išsigydžiau nuo pavydo jausmo.
1938 m. vasario 17 dieną palikau Užumiškių mokyklą. Atsisveikinau su mokytoja ir iš jos gavau pirmąją savo gyvenime dovaną – dedikuotą man paveikslėlį Kristus Alyvų sode. Dabar nuo to laiko praėjo 74 metai, bet tikiu, kad jis saugojo mane nuo visų gyvenimo negandų.
Prisimenu pirmą Velykų šventę Hutos valdose. Ryte mama atsikėlė anksčiau, užtiesė stalą balta staltiese, sudėjo velykinius patiekalus. Viliojo gausybė pyragų, paršelis su kiaušiniu šnipe. Ant stalo taip pat turėjo būti sprandinė (tėčio delikatesas), rūkyti gaminiai ir tortas iš po kibiro, o svarbiausia – didžiulis dubuo svogūnų lukštais dažytų kiaušinių.
Velykų rytą nuvažiavome į Prisikėlimo šventę Vandžiogaloje. Mama vežėsi didelę pintinę su mėsa, mažesnėmis velykinėmis bobomis, kiaušiniais. Man gilų įspūdį paliko iškilmingos Šventosios Mišios, giedojimai, varpų skambėjimas, smilkalų kvapai...
Ričardas Jankauskas