Lietuvos globėja, melski už mus!

trakuMarijaAštuonias dienas trukusios iškilmės Švenčiausios Mergelės Marijos vainikavimo labai sename, nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto – Aleksandro laikų stebuklais garsėjančiame paveiksle Trakų palatinato parapijos bazilikoje, maloniai leidžiant mūsų Šventajam, maloningajam viešpačiui Klemensui XI, suteikiant visuotinius atlaidus. Pats Ekscelencija šviesusis, gerbiamasis Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, to paties Šv. Tėvo rūmų pralotas ir Šventojo sosto asistentas, vainikavo tūkstantis septyni šimtai aštuonioliktais metais rugsėjo mėnesio ketvirtą dieną (1718. IX. 4) tryliktą sekmadienį po sekminių, pasiruošus ir laimingai atšventus visai taip, kaip čia aprašyta.        

 Vilniuje, Jėzuitų Sp. 1719                        

   Didesnei Dievo garbei ir pamaldžiam Dievo Motinos pagarbinimui šį trumpą pamaldų aprašymą leidžiame spausdinti.

        Vyskupas Konstantinas                               

Prieš aprašant šias iškilmes dera ir svarbu platesniam šios šventės pažymėjimui pateikti šias pastabas:

Iškilmėse dalyvavo ir maldininkai iš Vandžiogalos.

  1. Auksines karūnas iš Romos, iš specialaus šviesiojo kunigaikščio Sfortijos fondo, garbingoji Romos kapitula, aukščiausiajai visos Bažnyčios galvai sutikus, paprastai siunčia tiktai tiems švenčiausios Mergelės paveikslams, kuriuose pavaizduotas mažutis Viešpats Kristus su Švenčiausiaja savo Motina ir kurie yra išgarsėję kaip labai seni, pasireiškę malonėmis ir stebuklais. Tas taip pat privalo būti, ir paprastai būna, daugelio prisiekusių liudininkų paliudijimais patvirtinta.
  2. Tie vainikavimų aktai būna leidžiami tiktai labai rimtiems, svarbiems Bažnyčios asmenims rūpinantis. Dažniausiai Apaštališkasis sostas vainikavimo šventės dalyviams tikintiesiems, atgailaujantiems ir pamaldžiai besimeldžiantiems, visiems, suteikia visuotinius atlaidus. (t.y. visų nuodėmių atleidimą).
  3. Šis labai garsus Lietuvos miesto Trakų Švenčiausios Mergelės Marijos su mažuliu Jėzum paveikslas jau beveik keturi šimtai metų kaip tenai garsėja stebuklais. Apie jį, be kitų rašytojų, rašo Tėvas Kojelavičius savo “Įvairenybėse“ (Miscellanea), T.Gumpenbergas „Marijos atlase“ ir geriausiai Simonas Mankevičius specialioj knygutėj, išleistoj 1645 metais.
    Dabar pirmą kartą šis vainikų papuošalas gautas iš Vatikano, rūpinantis šviesiajam ir garbingajam Vilniaus vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskui, tarpininkaujant savo, kaipo kardinolo, autoritetu jo Eminencijai maloniajam Lenkijos globėjui, šventosios Romos Bažnyčios kardinolui Albani. Karūnas atgabeno Lietuvos provincijos jėzuitas, tėvas Aleksandras Savickis, būdamas tuo metu kaipo prokuratorius savo provincijos reikalais šviesiojo Vilniaus vyskupo pasiųstas į Romą. Dabartinis malonusis ir šventasis mūsų valdovas Klemensas XI pritarė ir suteikė šiai vainikavimo šventei visuotinius atlaidus. Paveikslo malonių tikrumą prisiekę Romoje paliudijo daugiau kaip keturiasdešimt tuo metu Romoje buvusių pasitikėjimo vertų asmenų iš Lietuvos ir Lenkijos. Jau tas liudija gausias šio paveikslo malones ir naujų stebuklų buvimą, kad jam esant tokiame tolimame Lietuvos krašte, Romoje radosi taip daug pasitikėjimo vertų asmenų, kurie tuo pat metu vienu kartu prisiekę paliudijo Trakuose iš Šv.Motinos gautų malonių tikrumą.
  1. Šviesusis vainikavimų prokuratorius ir vainikuotojas nereikalavo, kad šiose apeigose būtų ir pasaulietinės iškilmės, kad prie bažnyčios būtų suruoštas šaudymas iš patrankų, svaidomos ugnys (nors ir to netrūko), nei kad būtų keliamos puotos savųjų tarpe su žaidimais ir šokiais. Jis reikalavo vidinio sielų papuošimo, žmonių pamaldumo, atsivertimo (atsikėlimo) iš nuodėmių, taip pat ir ypatingo Šv.Motinos pagarbinimo stebuklingajame paveiksle, dažnai sakant pamokslus, aiškinant tikėjimą, laiminant nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro laikant pamaldas.
  2. Šios vainikavimo apeigos vyko per visą oktavą (aštuonias dienas), esant nuostabiai giedram orui, kokio beveik niekada tuo metu šiuose kraštuose taip ilgai nebūdavo. Galbūt kad prieš tas iškilmes praūžė smarki audra ir, šviesiajam ganytojui įsakius melsti šiai šventei geresnio oro, netikėtai buvo nustojusi, o sekančiomis dienomis po vainikavimo šventės dienomis vėl prasidėjo. Beveik visa Lietuva tą iškilmėms prielankų orą palaikė stebuklingosios Šv.Marijos malone šiomas iškilmėms iš visur prie jos suplaukiantiems žmonėms.

                                   Prieš vainikavimo aktą

  1. Į iškilmes buvo pakviesti visi tikintieji.Jos buvo paskelbtos per ištisus tris mėnesius skaitant šviesiojo Vilniaus vyskupo laiškus visose diecezijos parapijose. Todėl ir buvo į šias iškilmes susirinkę taip labai daug žmonių iš tolimiausių Lietuvos, Žemaitijos, Rusijos, Palenkės, Mozūrijos, net iš pačios Lenkijos ir Prūsijos kraštų. Gausios iš visokių parapijų įvairių draugijų procesijos atvyko su dosniomis ir pamaldžiomis Dievo Motinai sielomis.
  2. Apie du mėnesius buvo puošiama bažnyčia. Pastarosiomis prieš šventę dienomis ji jau buvo puiki: visa išmušta šilkiniais audiniais, Damasko, Italijos, Persų, Atalų drobėmis karališka spindėjo. Tačiau ją visą nušvietė didysis altorius, kuriame visada buvo garbinamas stebuklingasis paveikslas. Jis buvo papuoštas dviem auksu ataustais audeklais, nuo paties stebuklingojo paveikslo nutiestais žemyn. Savo klostėmis didingai spindėdami jie visa nušvietė. Virš paties paveikslo kaip padangtė buvo pritaisyta karūna. Ji savo didumu, dailumu ir brangumu tuojau patraukdavo visų akis. Nuo jos leidosi žemyn minėti auksuoti audeklai. O prie paties karūnos kryžiaus vėl buvo įrenginys: iš tarp debesų ėjo mirgantys auksiniai spinduliai, apšviesdami visą tą labai reto meno Šv. Mergelės paveikslą. Pagaliau visą altoriaus papuošimą baigė pačiame viršuje įtaisytas kitas įrenginys su taip gražiai iš debesų mirgančiais spinduliais, kad negalėjai suprasti – tikri jie ar sukurti. Tarp tų spindulių Šv.Dvasia balandžio pavidale nešė žemyn ant Mergelės Marijos galvos labai brangiais akmenimis išdabintą, auksinę, panašią į ciesorių karūną. Ją kadaise Stebuklingajai M.Marijai buvo padovanojęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega. Jos kaina lengvai viršijo 500 auksinų. Prie jos buvo įrašas iš Makabėjų knygos: „Ir atsiuntė auksinę karūną“. Visą šitaip išpuoštą altorių paskui dar dengė padangtė iš panašių audeklų kaip tie, kuriais buvo išmušta bažnyčia: Damasko ir Persų darbo, įvairiais raštais išdabintų. Žemutinių altoriaus grožybių čia neišskaičiuosiu. Turėčiau plunksnai pridėti didesnę iškalbą, jei norėčiau aprašyti žvakidžių puošnumą, gryno vaško žvakių gausybę kaip šiame didžiajame, taip visuose šios šventovės altoriuose ir šventoriuje įtaisytame tabernakulyje.
  3. Atnaujintas stebuklingojo paveikslo rūbas. Jo auksas ir sidabras išdabintas deimantais ir kitokiais labai brangiais akmenimis be tų, kurie jau buvo tenai. Tai Teresės iš Bžostovskių Oginskienės, Vitebsko kaštelionienės, tuo metu Lietuvos DK tribunolo maršalo žmonos, fundacija. Pagal tokių daiktų žinovų nuomonę rūbo vertė lengvai galėjo viršyti 40.000 imperatoriškųjų pinigų. Karūnos, kurios gerbiamajai Romos kapitulai sutinkant papuoš Ją, taip gražiai ir brangiai, padarytos, kad nė keturių tūkstančių (4000) imperatoriškųjų pinigų neužtektų.
  4. Pastatyti penkeri triumfo vartai, pritaikius penkias lotyniško Šv. Marijos vardo MARIA raides. Kiekviena priderinta atskiriems vartams. Pirmoji įtaisyta vartuose, pastatytuose įvažiuojant į miestą Vilniaus keliu, beveik pačiame ežero krante, Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno lėšomis ir pastangomis. Didingai išpuošti ir erdvūs, jie aiškiai skyrėsi iš visų kitų, patiekdami atvykstantiems pagarbinti pirmąją Marijos vardo raidę „M“.

Antrieji vartai pastatyti Trakų pranciškonų vienuolyno. Tie gražūs savo stiliumi, piešinių dailumu ir pritaikytų įrašų įvairumu. Šių vartų viršuje buvo antroji Matrijos vardo raidė „A“ didelei žmonių pagarbai labai gražiai įtaisyta.

Tretieji vartai, Vilniaus magistrato parūpinti, savo viršuje iškėlę ne mažiau puošmenimis spindinčią raidę „R“, liudijo Vilniaus miesto religingumą ir tinkamą šios sostinės pagarbą dieviškajai Motinai.

Ketvirtieji vartai pastatyti Vilniaus Jėzuitų akademinės kolegijos. Apie juos paskaityk platesnį bei naudingą aprašymą. Jie buvo trijų aukštų, maždaug trisdešimt keturių uolekčių (ulnų) aukščio.

1. Žemutinėj daly (apatiniame aukšte) tarp gražiai išpieštų kolonų stovėjo žymieji Lietuvos žmonės, jie kreipėsi į Šv. Mergelę Mariją Šv. Ildefonso žodžiais: „Karaliene mūsų Tėvynės“ (Kodėl jie nesuminėti?!).

2. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas: nuo jo einančiame į paveikslą popieryj įrašyta: „Iš manęs pagrobta, Tau išsaugota“. Paraštėj: Popiežius Martynas V draudęs Kulmo vyskupui pagal katalikų bažnyčios apeigas vainikuoti Vytautą karalium. (1)

3. Į šią vietą atvykstą piligrimai. Prierašas: Vilniaus kolegijos tėvai jėzuitai pirmieji pradėjo ruošti iškilmingesnes pamaldas, su akademikų kolegija atvykdami iš Vilniaus į Trakus. Jų pavyzdžio paskatinti su jais pradėjo rinktis miesto liaudis ir ypatingieji asmenys.

4. Mikalojus Lancicijus pavaizduotas laikąs rankoje raštą – stebuklingojo paveikslo atsakymą. Jame parašyta: „Ko prašei, išmeldei“. Paraštėj: Mikalojus Lancyckis, kitų vadinamas Lancicijus, per mūsų piligrimus Adomą Olorijų, arba Labędzkį ir Mikalojų Koloževskį, kolegijos klausytoją, parašė laišką padėti prie Šv. Mergelės kojų. Tėvas Olorijus, laikydamas pamaldas, visiems matant padėjo prie pat paveikslo, kad nenukristų arba kas nepaimtų. Po pamaldų neradęs, palaikė tatai stebuklu, ženklu, kad maldos išklausytos. Kad raštas buvo dieviškos rankos paimtas, patikėjo namie, kai tėvas Lancicijus papasakojo, kad jam galvojant, ar bus išklausytas prašymas, jo kambaryj ant stalo pasirodė tas raštas su prierašu: „Kas tik prašys, bus išklausyta“ ir t.t. (Lancicijaus gyvenimas. Kn.1, sk.13).

Iš kitos įėjimo pusės, tame pat pirmajame aukšte jėzuitas Adalbertas Tylkovskis laikąs rankoje jo paties išleistą knygutę su tokia antrašte: „Ištikimoji Pranašė arba išsipildžiusi Šv. Mergelės Marijos pranašystė (Lucae I-mo): „Beatam me dicent omnes generationes“. Išdėstyta to paties jėzuito Adalberto Tylkovskio, išleista Olyvoje 1674 metais.

Paraštėj: Tėvas Adalbertas Tylkovskis, jėzuitas, daugelio knygų autorius, 1674 metais savo knygoje Fidelis Prophetissa rašo apie stebuklais išgarsėjusią Šv. Mergelę Trakų paveiksle. Įžangai davė tokią antraštę: Triskart šventajai Dievo Motinai Marijai maloningajai, prie jos paveikslo Trakuose išklausytojai ir t.t. Pabaigė įžangą šitaip: „Džiaugsmingai savaime veržėsi žodžiai, bet tavo garbės labai trokštąs Tavo Trakų bažnyčios klebonas, aukščiausias LDK sekretorius ir Vilniaus kanaununkas Konstantinas Kazimieras Bžestovskis pageidavo, kad aš tatai parašyčiau. Dėl jo troškimo tegul manoji plunksna padidins Tavo garbę ir t.t.

2. Lietuvos raitelis, arba Lietuvos genijus. Nuo jo į paveikslo pusę tęsėsi toks įrašas: „Tavo, karaliene, siunčiami kovosime su priešais“. (Šv. Ildefonso žodžiai.). Po kojomis – nukautų priešų galvos. Apačioj parašyta: „Tikrojo tikėjimo valdovai, kurie Tave, Dievo Gimdytoja, labiau aukština už garbę, už auksą ir brangenybes, už karūną, rūmų puikumą, kurie Tave laiko neprarandamu savo valstybės ir valdžios papuošalu, tevaldo tie ramiai klaidatikius ir laukines tautas, kurios piktžodžiavimais įžeidinėja Tave, Dieve, ir Tave, Sūnau. Tegul tie bus parblokšti po tikinčiųjų valdovų kojomis,nugalėti. Kariuomenė, kuri yra iš Tavo globos kviečiama, tegul visada laiku ateina padėti“. (Šv. Germ. Konstantinop. Malda apie Šv. Mergelės globą.)

3. Vilniaus akademijos genijus (vytis) kojomis trypia eretikų knygas.

4. Pačiame skliaute: abi puses jungia kasmet ruošiama jėzuitų eisena. Įrašas: „Čia auga palmės, čia laurai, čia kalamos karūnos, garbės alyva apjuosia galvas.“

Viduryj, virš arkos, vietos ordinaro herbas su įrašu: „Pasirinko kelią į pačias aukštybes.“ (Sen.)

Dešinėj pusėj gerbiamosios Vilniaus kapitulos herbas: kryžius tarpdviejų karūnų su įrašu: „Karūna garbingasis kryžius (Prop.). Kairėj pusėj gerbiamojo koadjutoriaus herbas – strėlė su įrašu: „Motinai sprendžiant iš tūkstanties strėlių išskyrė vieną“ (Ovid.Met.) Toliau erdvi aikštelė muzikai. Aplink ją gana nemaži milžinai ir angelai su keturiomis karūnomis. Iš jų vienas laiko auksinę karūną su įrašu: Charitatis p gailestingumo (už gailestingumą). Apačioj parašyta: „Su auksine karūna ant galvos“. (Est.S.) Antrasis laiko sidabrinę karūną su įrašu: Puritatis – skaistybės.Žemiau įrašas: „Imsi sidabrą, darysi karūnas ir dėsi ant galvos“ (Zach.6).Tretysis laiko akmeninę su įrašu: aeternitatis – amžinybės: „Uždėjai ant jos galvos brangakmenių karūną“ (Ps.20). Ketvirtasis laiko žvaigždėtą. Įrašas: Sapieintiae – išminties: „Ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“.

Antrajame vartų aukšte, kuris buvo tarytum koplytėlė, viduryje vainikuotas Trakų Šv. Mergelės paveikslas, triumfuojąs tarp karinių pabūklų,su įrašu: „Vainikuotoji amžinai triumfuoja nelygiose kautynėse iškovodama pergalę“(Sap.4).

Virš paveikslo – debesyse Kristus ištiesęs dešinę ranką laiko karūną. Joje įrašyta: „Klemensas XI.“ Kairėje rankoje taip pat laiko karūną su įrašu: „Vyskupas Konstantinas.“

Dešinėj pusėj popiežiaus paveikslas, kuriam praskrendantis angelas viena ranka rodo karūną Trakų Šv. Mergelės paveiksle, kita ranka – karūną Kristaus rankoje. Už karūną Kristaus rankoje rodančio angelo rankos, Kristaus rankoje kabančiame popieryj įrašyta: „Būsi garbės karūna Viešpaties rankoje ir valstybės diadema Tavo Dievo rankoje“ (Iz.62)

Po popiežiaus paveikslu tarsi skrendantis Laikas (Tempus), iš apačios remiąs paveikslą. Jis vienoje rankoje laiko vainikuotą klepsydrą su įrašu: “Duosiu tau gyvenimo karūną” (Apoc.2). Nuo Laiko arba Saturno burnos į paveikslo pusę įrašas: „Senatvei – vertingumo karūna“(Proverb. 16).

Kairėj garbingojo vainikuotojo paveikslas su panašiomis asmenybėmis ir įrašais.

Nuo vainikuoto Šv. Marijos paveikslo į popiežiaus paveikslo pusę ir į gerbiamo vyskupo – tokie žodžiai: „Mano džiaugsmas ir mano karūna taip laikykitės Viešpaties“ (ad.Philip.)

Po paveikslu gerbiamasis Gniezno arkivyskupas Laurynas Gembickis besimeldžiąs už turkų pavojuje esančią Lenkiją. Žodžiai iš „Antistite Mariano“, lapas 359: „Kai turkai su didžiule kariuomene artėjo pulti Lenkiją, Gniezno arkivyskupas Laurynas Gembickis tūlą naktį karštai į Šv. Mergelę už savo tėvynę besimelsdamas, pro miegamojo langą žiūrėdamas, pamatė Šv. Mergelę, stovinčią ant mėnulio delčios ragų. Ji jam tarusi: „Nenusimink, Laurynai, Lenkija mane ir mano vardą tikrai garbina, tai mano Sūnus palengvins nelaimes, kurių bijai, kad neįvyktų tavo laikais.“

Iš kitos pusės, paveikslo apačioje – jėzuitas Julijus Mancinelus taip pat laikąs Mišias už Lenkiją. Jis matęs Šv. Mergelę, kaip liudija šis autoritetas: „1610 metais Krokuvoj,Lenkijos ir Lietuvos globėjo, vyskupo kankinio Šv. Stanislovo dieną,kai Julijus Mancinelus laikydamas Mišias tarė „už Lenkiją“, pasirodė Šv. Mergelė dukart aukštesnė už paprastą moters ūgį, labai didinga, ir tarė jam: „Aš esu Lenkijos karalienė“, padrąsino, kad pasitikėtų ja ir šauktųsi su didesne meile ir viltimi. Paskui: kad nesiliautų melstis už tą jai labai brangią karalystę. Pasirodžius jam atsilygindama už tai, kad už jos labą meldęsis (T. Simonas Mair jėzuitas.T. Mancinelio gyvenimas).

Trečiajame arkos aukšte iš Apokalipsės 4: „Dievo sostas soste“ įrašyta: „Marija pasaulio Viešpaties sostas“ Šv. Juozapas Hymn.gr. in Marianis (Ante thronum 24 cp.)

Prie sosto valdovai (vyresnieji) sudėję savo karūnas., po po karūnomis parašas: Prancūzijos karūna, Lenkijos karūna, Ispanijos karūna, Rytų, Vakarų.“

Pačioj vartų viršūnėj angelas vienoje rankoje laikąs karalių karūną, kitoj kunigaikščių karūną (vad. Mitrą). Iš karališkosios į kunigaikštiškąją plaukia alyvos šakos, laurai ir palmės. Įrašas „Lietuvos laimė“. Nuo angelo tęsiasi kitas įrašas. Išpiešta auksinė karūna, virš jos mitros, vaizduojančios santūrumą, garbingumą, dorą ir grožį (Eccles.45). Virš angelo, laikančio mitrą, tarp spindulių, tinkamo didumo raidė „J“, viena iš Švenčiausiojo Marijos vardo, taip pat ir jėzuitų pavadinimo pirmoji raidė.

Pagaliau penktieji vartai su paskutiniąja Marijos vardo raide įrengti pagal sumanymą, nurodymus šviesiojo karūnuotojo, taip pat ir jo lėšomis. Šie taip pat trijų aukštų. Pirmajame menininko ranka nuostabiai tikslią optinių linijų struktūrą sukūrė. Antrajame virš šito aukšte du dideli angelai taip pat tarp optikos meno laikė kaip tikrą stebuklingojo paveikslo kopiją. Prie jo įrašas: „Amžinai triumfuok vainikuota“. Iš šalių šiame aukšte buvo herbai su pritaikytais įrašais: dabartinio popiežiaus, valdančiojo karaliaus Augusto II, taip pat karalystės ir Lietuvos(3) DK herbai. Stovėjo šventųjų Lenkijos ir Lietuvos globėjų statulos.

Viršutiniame aukšte išpuoštas debesis. Joje Šv. Trejybė teikė karūną, virš kurios buvo paskutinioji Marijos vardo raidė : „A“ su tokiu įrašu: „Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga“ (Apocal. 1). Žemiau: „Atsiuntė jai karališką rūbą ir karūną“ (Makab.I. 10).

5. Šalia bažnyčios šventoriuje iš visur suplaukusių žmonių patogumui buvo įrengta padangtė pamaldoms. Joje paskui buvo nuolat laikomos Šv. Mišios , sakomi pamokslai, mokoma katekizmo, teikiamas sutvirtinimo sakramentas ir visos oktavos metu klausoma išpažinčių.

6. Prie įėjimo į bažnyčią buvo taip daug puikių audeklinių papuošimų, paveikslų, ypač to meto popiežiaus, ir kitokių įrengimų, kad ji atrodė visai kita, nepaprastai didinga.

7. Pačioje iškilmingojo akto vigilijoj, šeštadienį, rugsėjo trečiosios dienos rytą, pabaigus tinkamai didingą bazilikos puošimo darbą ir atidarius bažnyčią, toks buvo žmonių antplūdis, kad vos tilpo į tą erdvų pastatą. Grojant triumfalinei muzikai ir šaudant iš patrankų buvo atidengtas stebuklingasis paveikslas pamaldiems žiūrovams pagarbinti. Prie šio altoriaus Vilniaus vyskupas – pavaduotojas laikė pirmąsias Šv. Mišias. Antrąsias laikė Baltarusijos sufraganas, paskui kiti motinos Vilniaus Katedros kanauninkai.

Į pirmuosius šių iškilmių mišparus be daugybės vyskupų, prelatų, kanauninkų, senatorių, kitokių magnatų ir žmonių minios, tvarkingai, maloniai timpanų garsams aidint, atžygiavo gausios procesijos. Pirmiausia iš Nemenčinės parapijos, esančios maždaug už penkiolikos germaniškų mylių nuo Trakų.

Trakų pateisėjis ir vaivada Dominikas Venckovičius paragino savo parapijonis į šią procesiją, ir pats joje dalyvavo su gausia bajorija ir padėjo prie stebuklingojo altoriaus turtingą votą kaip didelės šiam paveikslui pagarbos ženklą. Taip pat atvyko eisenos iš Valkininkų ir Žaslių, esančių maždaug už šešių germaniškų mylių nuo Trakų. Jas pirmiausias pagerbė patrankų šūviais, paskui bažnyčios balkonuose išdėstytos muzikos aidais. Paskiau artimiausiuose prie bažnyčios vartuose ateinančius su turininga kalba pasitiko buvęs Trakų viceklebonas, tuo metu Daugų klebonas Kazimieras Borisevičius, filosofijos ir l. m. magistras.

Po to stebuklingajame Marijos altoriuje Smolensko vyskupas Liudvikas Oginskis prie iškelto švenč. Sakramento giedojo iškilmingus mišparus. Po jų Volpos klebonas, Vilniaus kanauninkas, gerb. Jonas Bychoviecas iškalbingai pasakė pamokslą. Po pamokslo aplink baziliką ėjo procesija su šv. Sakramentu. Jos pabaigoj choras sugiedojo Lauretantiškąją litaniją. Mažiau nusimanantieji buvo pamokyti, kaip priimti Atgailos sakramentą. Tuo baigėsi į vėlų vakarą nusitęsusios pirmosios dienos pamaldos. Tačiau tai tebuvo tik pradžia privataus garbinimo ir maldų į stebuklingąją Šv. Motiną: didžiulė iš visur suplaukusių žmonių minia per visą naktį be paliovos giedojo rožančių, Nekalto prasidėjimo giesmes, tuo tarpu gausūs išpažinčių klausytojai uoliai darbavosi, priiminėdami atgailaujančių išpažintis.

Nebekartosiu toliau, kaip susigraudinę žmonės per visą oktavą ašarodami ir dūsaudami visokiais būdais atlaikomose šioje bažnyčioje pamaldose per visas kitas dienas ir naktis nenuilsdami meldėsi, vis naujoms ir naujoms minioms atvykstant pagarbinti Šv. M. Mariją stebuklingajame paveiksle.

Rugsėjo dešimtoji diena. Šeštadienio rytą pasakė pamokslą jėzuitas, gerb. tėvas Jonas Zubrys (Zubrewicz), Vilniaus Šv. Jono bažnyčios nuolatinis pamokslininkas. Šv. Sumos metu sakė pamokslą Vilniaus sen. Regulos Karmelitų vienuolyno prie Visų Šventų bažnyčios vyresnysis, šv. teologijos daktaras Serapijonas Stegovskis.

Į mišparus, antrą valandą dienos, atėjo išvaizda, tvarka ir skaičiumi pralenkusios visas kitas – procesijos iš Vandžiogalos, Kėdainių ir Skarulių. Puikiai sutvarkytą Marijos maldininkų eiseną lydėjo virš dviejų šimtų bajorų su nuogais kardais.

Kokią senovės lenkai parodydavo pagarbą skaitant Evangeliją, tokią čia atnaujino pamaldūs Marijos garbintojai. Žiūrovai nustebę ir paguosti matė tų brolijų pamaldumą, kad jie nuogais kardais prisiekia ištikimybę, pasiruošę visada ginti Marijos garbę, kad ir kraują tektų pralieti.

Išrašas iš Simono Butrimo (Butrimowicz) aprašymo; vertimas iš lotynų k., iš knygutės, saugomos Valstybinėje M.Mažvydo bibliotekoje, šifras B lot.1/718.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės Karalienė Stebuklingajame savo su Mažuliu Jėzumi paveiksle Trakų palatinų miesto prepositalinėj bazilikoj (...) vainikuota.

Vilniuje Jėzuitų Universiteto spaustuvėj 1718 metais (tūkstantis septyni šimtai aštuonioliktais).

Originalo pavadinimas:

Regina Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae In Thaumaturga Sua cum Parvulo Jesu Icone Praepositalem Palatino Trocensis Civitatis Basilicam (...) Coronata (...) Vilnae typis Universitatis S.J. 1718

                                  

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes