Šalta, gili žiema sukaustė savo gniaužtuose ir nepaleidžia Vandžiogalos parapijos ir miestelio. Neseni įvykiai, atsitikę mūsų parapijos Saviečių kaime ir nuvilniję per visą Lietuvą, rodos, stipriai supurtė čia gyvenančių žmonių sąmonę. Deja, nemąžtantis šaltis sukaustė  žmonių gerumą. Dvasinio šalčio paveikta valdžia nesiima jokių priemonių padėčiai keisti ir gerinti. Gyvenimas teka senąja vaga. Susidaro įspūdis, kad visi  su tuo blogiu susitaikė, apsiprato...

Nelaukdami naujų nelaimių, matydami tokią padėtį, Vandžiogalos lenkų skyriaus savanoriai suskato padėti seniems vienišiems, garbaus amžiaus tautiečiams. Kai kurie iš jų dar nepasiekę, kiti jau perkopę devintą dešimtį. Padėti jiems ištverti  užgriuvusį šaltį pasiryžo savanoriai. Jie kasdien rytais atneša malkų, padeda šildyti gyvenamąjį būstą, aprūpina šiltu maistu tuos, kurie neturi ir negali pasigaminti.

Savanoriai nuperka vaistų, atneša šiltų drabužių - padeda  spręsti jų buities negandas. Gerieji žmonės neužmiršta ir dvasinių dalykų – pasirūpina, kad šiuos žmones aplankytų kunigas. Jo žodis – didžiulė dvasinė parama.
Dar ne taip seniai tokia karitatyvinė veikla (padėti savo artimui, kaimynui, stokojančiam, senam vienišam žmogui, našlei) kaimo žmonėms buvo savaime suprantama. Dabar, deja, jos trūksta. Abejingumas ir nihilizmas paėmė viršų, o žmonės vargsta. Todėl ir norisi paraginti: nebūkime abejingi vieni kitiems – kai visų sielos užšals,  mes visi irgi pražūsime.

Ričardas Jankauskas