(Vandžiogalos klebono atsakas į Kauno dienos straipsnį „Vandžiogalos klebonas: lenkai pas mus gyvena kaip gete!”, publikuotą 2012-09-21 Sauliaus Tvirbuto)
Nesenai vieną pavakarę ginkluotas užrašų knygele ir pieštuku Vandžiogalos bažnyčioje pasirodė jaunas vyras, prisistatęs Kauno dienos žurnalistu – Saulius Tvirbutas. Jį sudomino parapijos organizuojamas protesto mitingas Vandžiogalos miestelio šventės metu.
Vienoks buvo pokalbis, kitoks straipsnis. Iškelta pagrindinė absurdiška mintis: lietuvis klebonas kelia tautinę nesantaiką – prieš lietuvius!.. Nesunku suvokti, kad galutinei straispnio redakcijai įtakos turėjo Kauno rajono socialdemokratai. BNS, Delfi ir kitų profesionalių žiniasklaidos priemonių pranešimuose ši keista išvada nebuvo minima.
Vandžiogalos miestelis yra ypatingas dviem dalykais: čia jau keli šimtmečiai gyvena lenkų tautybės žmonės. Šią tiesą inirtingai neigia kai kurie Vandžiogaloje gyvenantys lietuviai, vadinadami tai polonizacijos rezultatu. Kita vertus, čia viską nori kontroliuoti socialdemokratų partijos nariai, valdantys seniūniją ir vidurinę mokyklą, kurių veiklos rezultatas – nusmukdytas miestelis, parapija ir ujami lenkai.
Atvykęs perimti parapijos, radau ją kone sugriautą, sakytum tikras sovietinės valdžios svajonės išsipildymas, pasityčiojimas iš Nepriklausomybės idealų. Altorius buvo pilkas nuo pelėsių. Pirmame susitikime su vietiniais žmonėmis teko patirti ir tai, kuo jie čia gyvena: jie kovoja prieš lenkus, o tie nepasiduoda. Tąsyk paminusi gero takto taisyklę vietinė mokytoja Urbienė užsipuolė lenkus, kilo ginčas, teko skubiai palikti susirinkimą, su kartėliu širdyje ir su aiškiu žinojimu, jog apsigyventi teks kitur.
Per du klebonavimo metus neturėjau bėdų su lenkais, tačiau sunkumų sukeldavo būtent kai kurie lietuviai, valdininkai ir vidurinės mokyklos vadoybė. Socialdemokrato vidurinės mokyklos direktoriaus, kurį taip pozityviai apibūdino minėto straipsnio autorius, nesu matęs ne tik bažnyčioje, bet ir per Vasario 16-osios minėjimą praėjusiais metais, nei per Česlovo Milošo tarptautinę konferenciją, nei kur kitur.
Kodėl lenkų yra Vandžiogaloje, ir ar jie yra priešai? Tai esminis klausimas.
Remdamasis carinės Rusijos visuotinio gyventojų surašymo 1897 m. duomenimis istorikas Włodzimierz Wakara nustatė, kad Kaunijoje gyveno 172 055 lenkų. Pavyzdžiui, Kaune – 75%, Vandžiogaloje – 95%, o štai Rumšiškėse - 25%. Vandžiogaloje jų dabar išliko apie 15%.
Lenkai Lietuvoje jau nuo Jogailos laikų yra legalūs, kaip legali buvo jo ir karalienės Jadvygos santuoka, abiejų tautų unija, Lietuvos ir Lenkijos didikų giminiavimasis ir visos iš to sekusios pasekmės. Lenkai Lietuvoje atsirado natūraliai: ne per karą, okupacijos būdu, tačiau per šeimų giminiavimąsi. Tai neigti yra beprasmiška. Vilniaus krašto užėmimas 1922 m. tėra vienas vėlyvas istorijos fragmentas, labiau pasitarnaujantis antilenkiškoms nuotaikoms kurstyti. Lietuvos lenkai yra čia gimę, augo, čia jų kraštas, todėl jie turi visas teises drauge su lietuviais.
Absurdiška vadinti juos lietuviais, kai jų tėvai, seneliai ir proseneliai kalbėjo namuose lenkiškai, puoselėjo lenkų tautos tradicijas. Gal tautybė yra genetikos klausimas? Tuomet būtų problema rasti gryną „genetinį lietuvį“. Nebent gyvenusį gūdžioje girioje. Kur buvo kultūrų, civilizacijos ir tarptautinio bendravimo, susidūrimų židiniai, ten ir tautų maišymasis.
Drįstu kelti „smetoninį“ lietuvį šokiruojantį klausimą: ar kadaise vykęs polonizacijos procesas yra vienareikšmiškai ir tiesmukai blogis? Polonizacija ir germanizacija buvo neatskiriama ir neišvengiama baltų genčių, Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių vakarietiškojo civilizavimo dalis, istorijos, kultūros ir religijos dalis. Nebėra Lietuvos be polonistinio elemento, kuris įeina į jos savasties apibrėžimą, yra viena jos esminių savybių. Tokią dalykų padėtį lėmė lietuvių tautos elitas, kurio pasirinkimas tapo tautos esmine dalimi ir savybe iki pat šių dienų, atnešusi daugiau naudos negu nuostolių.
Tautininkų pasididžiavimas – prezidentas Smetona (gal dėl lietuviškų principų reikėtų jį vadinti prezidentu Grietine?), kuris taip aršiai priešinosi lenkiškam elementui, sau žmona buvo pasiėmęs lenkaitę Sofiją Chodakauskaitę. Minėtas nesąžiningos žurnalistikos atstovas Tvirbutas pokalbyje prisipažino, kad yra kilęs iš Čekiškės apylinkių ir kad jo proseneliai yra lenkai bajorai. Dagybė dalykų liudija, kad polonistinis elementas tapo esminis lietuvių tautai, o visa kita, kaip antai grynosios lietuvybės idėja, tėra svaičiojimai ir ideologinis kūrinys.
Ne tik istorinė tiesa, tačiau ir elementarus teisingumas neleidžia pritarti reiškiniui, kad kas nors dėl savo tautybės būtų įžeidinėjamas, ignoruojamas ir kitaip neteisėtai suvaržomas. Užsistojau Vandžiogalos lenkus ne tik dėl istorinės tiesos, tačiau ir dėl sąžinės argumentų. Per du metus prisiklausiau ir prisižiūrėjau įvairių lenkų diskriminacijos atvejų. Nuo pravardžiavimo, grasinimų iki kliudymų, jų veiklos ir iniciatyvų blokavimo socialinėje plotmėje. Maža to, dėl lenkų diskriminacijos ir permanentinio konflikto kenčia ir vietovė, ir parapija, kuri tapo nepatraukli, atstumianti, blogo vardo ir vengiama. Nepalyginsi Vandžiogalos su Kauno rajono mero, socialdemokrato V. Makūno gimtaisiais Zapyškiu ir Rimgaudais.
Lietuviai transliuoja savo atvirą neapykantą ir nepasitikėjimą lenkais, tačiau patys iki kaklo murkdosi kvailybėje, yra apsileidę ir sukelia sau problemų. Negaliu nepapasakoti, kaip 2011 m. Vandžiogaloje šventėme Vasario 16-osios šventę. Pirmoje dienos pusėje susirinko nedidelis būrelis senyvo amžiaus lietuvių, vos keli moksleiviai, du mokytojai, pasimeldėme pustuštėje bažnyčioje, pastoviniavome prie Nepriklausomybės paminklo ir išsiskirstėme. Po pietų lenkų bendruomenė suruošė nuostabią alternatyvią 4 valandų trukmės šventinę programą su istoriniu pristatymu, daugiakultūriniu koncertu ir vaišėmis. Lietuviai neturi papročio iškelti net Trispalvės, vos keli „sibiariakai“ pasipuošė savo namus, valstybinės nedarbo dienos tėra mėlynanosių šventės, mokyklos direktorius lėkė žvejoti – tai ar dėl to lenkai kalti?
Kita vertus, lietuviams reikia mokytis gyventi su kitataučiais. Jau beveik milijonas lietuvių per du dešimtmečius yra išvykę į kitas šalis. Dar neteko girdėti, kad jie būtų persekiojami dėl tautybės Vokietijoje, Anglijoje, Amerikoje ir kitur. Deja, lietuviai Lietuvoje persekioja lenkus. Nepadeda nei priklausymas ES, nei tarptautinės sutartys su Lenkijos Respublika, nei Žmogaus teisių konvencija.
Lietuvių sparčiai mažėja ne tik dėl emigracijos, bet ir todėl, kad per metus yra padaroma 20 000 abortų. Ar dėl to vėl kalti lenkai? Lenkijoje su tuo yra griežtai kovojama. Į savižudybę linkusi Lietuvos Respublika netrukus negalės ekonomiškai išsilaikyti, jei neįsileis darbininkų iš kitų šalių. Vandžiogaloje jau yra apsistojusi kinų šeima.
Kol gyvenau Kaune, nebuvau susimastęs apie lietuvių tautos padėtį. Vandžiogaloje nusivyliau lietuviais išvydęs niūrią socialdemokratinę kaimo tikrovę. Kai kurie kaltina mane nelojalumu Lietuvai. Kaip galima būti lojaliu, pasak Vaižganto ir Donelaičio – padliecų ir mėšluočių būrų šaliai, kuri sau pačiai kenkia, apleidžia savo šventoves, niekina vertybes ir žmones, leidžia tarpti socializmo vėžiui ir pilietinei nesantaikai?
Vandžiogalos lenkai nėra fikcija, jie neprivalo gailėtis ir prašyti leidimo puoselėti savo tautinę tapatybę, jie nėra ir Lietuvos ar Vakarų civilizacijos priešai. Jie čia yra šimtmečiais ir kurdami dialektinę, daugiakultūrinę aplinką teigiamai veikia visuomenės gyvenimą, praturtindami ją. Vidurio Lietuvos vadinamasis Liaudės kraštas ir specifinė jo kultūra pasauliui davė Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kurio seneliai ilsisi Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje. Jo ir daugelio kitų vietinių gyventojų gyvenimas ir kūryba gali paaiškinti, duoti atsakymus, kas yra lenkai Lietuvai ir kuo liktų Lietuva be polonistinio elemento. Jei verčiama rinktis, ar polonistiškoji lietuvybė, ar socialdemokratiškoji lietuvybė, ar šizofreniškoji tautininkų lietuvybė, renkuosi pirmąją, nes čia neprasilenkiama su tiesa, čia būtų ginama aukštesnioji kultūra ir vakarietiškos vertybės.
Kun. Oskaras Petras Volskis
